Škotija – nuo 1707 m. į Didžiosios Britanijos sudėtį įeinanti karalystė, turinti plačias autonomines teises: jos parlamentas valstybės vidaus gyvenimo klausimais yra nepriklausomas nuo Didžiosios Britanijos parlamento Vestminsteryje. Vis dėlto panašu, kad škotai vien autonominėmis teisėmis nepasitenkins. Bent jau tuo tiki naujasis Škotijos vedlys Alexas Salmondas, pažadėjęs, kad 2014 m. vyks patariamojo tipo referendumas dėl jos atsiskyrimo nuo Didžiosios Britanijos.
Didžiosios Britanijos valdžia su Davidu Cameronu priešakyje ragina škotus kuo greičiau surengti referendumą, nes nežinomybė kenkia Škotijos ekonomikai: nežinodami šalies ateities, užsienio investuotojai baidosi verslo planų šalies viduje. A. Salmondas nenusileidžia ir referendumą ketina rengti škotų pergalės prieš anglų kariuomenę Banokburno mūšyje 700-ųjų metinių proga. Vis dėlto tikrieji D. Camerono argumentai skubinti referendumą – šiek tiek kitokie, tą supranta ir A. Salmondas. Kol kas škotai nepriklausomybės klausimu nėra nusiteikę vieningai, tą ir nori išnaudoti balsavimo uždrausti negalintis britų premjeras: kuo anksčiau įvyktų referendumas, tuo mažiau darbo suspėtų nuveikti škotų nacionalistai, bandydami įskiepyti nepriklausomybės idėją į žmonių galvas. Tačiau kol kas nepriklausomybė škotams atrodo miglotai.
Muitinė, pasienio kontrolė – gana realūs dalykai, galintys atsirasti pasienyje tarp Didžiosios Britanijos ir Škotijos, jeigu ši pasiskelbtų nepriklausoma. Tai būtų vienas didžiausių škotų, dabar dirbančių ar sukūrusių šeimas Anglijoje ar Velse, keiksmažodžių. Be to, škotai abejoja, ar nepablogėtų jų gyvenimo sąlygos tapus nepriklausoma valstybe – Škotijos ekonominė situacija šaliai atsiskyrus yra sunkiai prognozuojama. Daug kalbama apie tai, kad aplinkybėms susiklosčius palankiai Škotija turėtų stoti į Europos Sąjungą, tačiau šis procesas gali labai ilgai užtrukti, ypač turint omenyje, kad Didžioji Britanija, stringant deryboms tarp šių dviejų šalių, galės vetuoti Škotijos įstojimą. Be to, škotams tektų pamiršti apie Londono skiriamus pinigus sveikatos apsaugai, infrastruktūros plėtojimui ir švietimui, be to – prisiimti dalį Didžiosios Britanijos skolos, 2011 m. pasiekusios 1 trilijoną svarų. Ar jaunos valstybės ekonomika sugebės nesubyrėti, sunku pasakyti. Dar vienas galvos skausmas A. Salmondui – šalies gynyba. Nors škotai ir sudaro dalį Didžiosios Britanijos kariuomenės, tikrai vien to neužteks. Realiausias variantas – stoti į NATO, kur Didžioji Britanija vėlgi turi veto teisę. Kol kas Škotijos nacionalinei partijai sunkiai sekasi įtikinti žmones nepriklausomybės nauda. Po rinkimų „The Guardian“ dienraščio atlikta apklausa parodė, kad tik 33 procentai škotų būtų balsavę už atsiskyrimą nuo Didžiosios Britanijos. Praėjus vieniems metams pokytis – labai menkas: vos 35 procentai balsuotų už atsiskyrimą. Vis dėlto A. Salmondas nepraranda optimizmo ir teigia, kad užtenka, jog kiekvienas, tikintis nepriklausoma Škotija, įtikintų po vieną savo draugą balsuoti „už“.
Šiaurės jūroje yra gausu naftos telkinių. Geografiškai beveik visi jie (apie 90 proc. visų priklausančių Didžiajai Britanijai) priklauso Škotijai. Jeigu Škotija pasiektų nepriklausomybę ir pati valdytų savo naftos telkinius, tai būtų didžiulis ekonominis smūgis Didžiajai Britanijai, o jauna valstybė užsitikrintų solidžias pajamas: 2010–2011 m. iš Šiaurės jūros naftos Didžioji Britanija gavo kiek daugiau nei 8 milijardus svarų pajamų. Škotijai iš šių pinigų nubyrėjo tik 8,3 procento. Tai turbūt pats svarbiausias diskusijų objektas. Škotijos nacionalinei partijai tai yra viena iš vietų, kur ji gali aiškiai rodyti Škotijos žmonėms skaičius – kiek kartų pagerėtų ekonominė situacija šalies viduje, jeigu nafta nereikėtų dalintis. Vis dėlto sunku tikėtis, kad britai sutiks su tais 10 procentų naftos išteklių. Kitas variantas, pagal kurį ir dabar skirstomos pajamos iš naftos, – klodai padalijami tarp valstybių pagal gyventojų skaičių. Tokiu atveju Škotijai atitektų tik mažiau nei 10 procentų naftos. Jeigu škotai nepriklausomybę vis dėlto pasieks, naftos klodų dalybos gali būti ne tik galvos skausmas politikams, bet ir konfliktų tarp šių valstybių šaltinis.
Nors ir anksti apie tai kalbėti, tačiau škotams pasiekus nepriklausomybę visų akys gali nukrypti į Velsą. Jungtiniame Didžiosios Britanijos parlamente nebelikus Škotijos atstovų, tiek Velso, tiek Šiaurės Airijos balso Anglija gali ir nebegirdėti, dėl to ir Velse imtų garsėti nacionalistų separatistinės nuotaikos. Be to, sunku prognozuoti, ar Velsui ilgiau bus naudinga sąjunga su Anglija, jeigu Škotijos nepriklausomybė ją nustekens ekonomiškai.
Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje Didžioji Britanija yra viena iš didžiojo penketo – valstybių, turinčių veto teisę, – narių. Nors Škotijos atsiskyrimas iš pradžių ir nesunaikintų britų karinio pajėgumo, tai susilpnintų šalies ekonomiką, todėl greitai tektų mažinti ir išlaidas karybai. Be to, britai nebegalėtų laikyti savo keturių povandeninių laivų, ginkluotų branduoliniais ginklais, Škotijoje: A. Salmondas pareiškė, kad Škotija tikrai neketina turėti branduolinių ginklų. Tektų įrengti naują povandeninį uostą šiems laivams, tai pareikalautų dar daugiau lėšų. Esant tokioms aplinkybėms, Didžiosios Britanijos nuolatinė vieta Saugumo Taryboje gali imti braškėti.
Škotijos nepriklausomybė kol kas dar yra labai toli. Esminė sąlyga, kurios reikia šiai vizijai įgyvendinti – ar pavyks Škotijos nacionalistams įtikinti gyventojus, kad ateitis savarankiškoje valstybėje yra kur kas patrauklesnė nei sąjungoje su britais. Vis dėlto net ir daugumai škotų balsavus už nepriklausomybę, kas šiuo metu atrodo sunkiai tikėtina, prie nepriklausomos Škotijos Europos žemėlapyje tebeliktų daugybė klaustukų. Pagrindinis jų – ar pavyks susitarti su Didžiąja Britanija dėl naftos išteklių. Sunku tikėtis, kad šis susitarimas bus pasiektas lengvai: abi pusės norėtų gauti kuo daugiau ir neketintų leistis į nenaudingus kompromisus. Jei vis dėlto Škotija gautų didžiąją dalį naftos telkinių, jaunos šalies perspektyvos nušvistų šviesesnėmis spalvomis – būtų užtikrintos stabilios pajamos į šalies biudžetą. Didžiosios Vakarų valstybės net sapnuose nenori matyti tokio scenarijaus, nes tai reikštų Didžiosios Britanijos – vienos iš didžiųjų vakarietiškų valstybių – žlugimą. Tačiau net ir didžiausias škotų optimistas turbūt vargiai tikisi, kad viskas susiklostys taip palankiai, kur kas realesniame variante derybos dėl naftos užtruktų labai ilgai. Nesugebėdama susitarti, Škotija ieškotų ekonominės pagalbos Europos Sąjungoje, o čia pagalius į ratus gali kaišioti Didžioji Britanija. Apibendrinant – beveik kiekvienas iš šių scenarijų būtų didžiulis smūgis Didžiajai Britanijai, galbūt netgi toks, po kurio šalis nesugebėtų atsistoti ant kojų. Tačiau kol kas škotų nepriklausomybės sunku tikėtis – diduma elektorato bijo radikalių permainų.
Antanas A. Terleckas
