Rusijoje daugėja verslininkų, intelektualų ir netgi biurokratų, kurie pavargo ne tik nuo įsakmaus Vladimiro Putino tono, bet ir (galbūt net labiau) nuo krypties trūkumo jo vadovavime.
Vieniems labiausiai nepatinka mokesčių verslui padidinimas, kuris gali turėti neigiamo poveikio lėtam Rusijos atsigavimui, kitiems nerimą kelią sugadinta V. Putino reputacija Vakaruose, kur jo vardas tiesiogiai siejamas su defektyvios demokratijos režimu, užterštu nesuvaldoma korupcija. Galų gale daugeliui (nuo populiarių rašytojų iki daugumos politinių mūšių veterano Anatolijaus Čiubaiso) lemiamas momentas buvo griežtas nuosprendis Michailui Chodorkovskiui ir Platonui Lebedevui sufalsifikuotoje teismo byloje.
Akivaizdi alternatyva varginančiam „nacionaliniam lyderiui“ galėtų būti šalies prezidentas Dmitrijus Medvedevas, kuris prisistato kaip nuovokus modernizatorius, turintis tarptautinių ryšių. Mažiausiai trim atvejais V. Putinas smogė D. Medvedevo įkvepiančiam pasirodymui. Verdiktas M. Chodorkovskiui ir P. Lebedevui buvo stiprus smūgis, ypač kai D. Medvedevas peikė V. Putiną dėl jo reiškiamos tvirtos nuomonės apie vykstantį teismo procesą.
Kitas pažeminimas buvo Boriso Nemcovo areštas (kuris greitai buvo nuteistas 15 dienų kalėjimo) po teisėto opozicijos mitingo gruodžio 31 d. Šis areštas panašus į atsaką D. Medvedevo B. Nemcovo, kaip gerai žinomo politiko, pripažinimui. Galų gale D. Medvedevas trijų pagrindinių TV kanalų vadovams nurodė, kad jų pateikiamos naujienos „neturėtų įspūdingai skirtis nuo to, ką mes skaitome internete“. Visgi TV kanaluose nė žodžiu nebuvo užsiminta apie B. Nemcovo įkalinimą, o rusų tinklaraščiuose buvo pilna pasipiktinusių komentarų.
Be D. Medvedevo sąžiningumo ir valdžios kompromitavimo V. Putinas siekia priartėti prie liaudies: Kalėdas jis sutiko mažoje kaimo bažnyčioje, kur buvo pakrikštyti jo tėvai. Šios viešųjų ryšių akcijos tikslas buvo atnaujinti elektorato paramą, bet šalies premjeras svyruojančiam elitui siekia parodyti, kad jis yra vienintelis, galintis bendrauti ir, svarbiausia, kontroliuoti minią. Ši žinutė buvo aiškiai pasiųsta, kai V. Putinas susitiko su futbolo sirgaliais po nacionalistinių riaušių Maniežo aikštėje, kurios išgąsdino Maskvos elitą.
Egzistuoja aiškus prieštaravimas tarp optimistinės oficialios retorikos dėl krizės įveikimo ir V. Putino meistriško baimės faktoriaus naudojimo. Elitas mano, kad reikia tvirtos rankos, tačiau turi priežasčių abejoti, ar dabartinis šalies premjeras vis dar turi tai, ko reikia. V. Putino autoritetą kariuomenėje pakirto skausmingos ir blogai valdytos reformos, o teisėsaugos sistema taip sužlugdyta korupcijos, kad vargiai susitvarkytų su bręstančiu nepasitenkinimu. Netgi specialiosios tarnybos, kurios buvo solidi V. Putino parama, šiuo metu labiau susirūpinusios savo veiklos interesais ir buvo diskredituota juokingu šnipų skandalu JAV.
Ant kozirio, kurį vis dar V. Putinas laiko arti savo krūtinės, yra užrašyti du žodžiai: „Kas kitas?“. Šalia D. Medvedevo Rusijos politinės hierarchijos etalonas iš tikrųjų vargiai yra „juodųjų arklių“ arklidės. Sergejus Ivanovas yra pažymėtas kaip pralaimėtojas nuo 2007 m. rinkimų, Aleksandras Chloponinas yra užsiėmęs beviltiška Šiaurės Kaukazo stabilizavimo užduotimi, Sergejus Sobianinas neužsidirbo jokių taškų kaip Maskvos meras, o Igoris Šuvalovas yra atsakingas už kylančias sąnaudas komunalinių paslaugų sektoriuje.
Biurokratijoje yra stiprus nenoras siūbuoti politinę valtį šiuose neramiuose vandenyse, ypač kai įvykiai Minske priminė, kad visos spalvotosios revoliucijos buvo sukeltos rinkimų. Tai reiškia, kad V. Putinas gali numoti ranka į pasipiktinimą aukštesnės viduriniosios klasės bei į susierzinimą aukštesniuose sluoksniuose ir pertvarkyti vadovavimą, kaip jam pasirodys tinkama.
