Vis sparčiau keičiantis tarptautinės politikos realijoms retas bandys nuginčyti, kad Francio Fukuyamos pranašystė apie istorijos pabaigą nepasitvirtino. Vakarų su JAV priešakyje pergalė po beveik dvidešimtmečio nebeatrodo tokia triuškinama, o demokratinis egzistavimo principas toli gražu nebe vienintelis pasirinkimas. Žinoma, tokia situacija jokiu būdu nereiškia, kad Vakarai išlošė mažiau, negu galėjo ar norėjo. Nors akivaizdu, kad Jungtinių Amerikos Valstijų galybė nebėra tokia, kokią kai kas akcentavo ir įsivaizdavo būsiant ateityje. Tai iš esmės lėmė nesustabdomas daugiapolio pasaulio kristalizavimasis: nepaliaujamas Kinijos galios augimas, Rusijos reimperizacijos tendencijos, islamo pasaulio tvirtumas. Čia taip pat būtų galima išvardinti stiprėjančias galias, tokias kaip Brazilija, Indija, tačiau ypatingą dėmesį verta atkreipti į išskirtinį darinį – Europos Sąjungą.
ES kelis paskutinius dešimtmečius tapo svarbiu akademinių sluoksnių ir analitikų domėjimosi objektu. Išleista daugybė leidinių, skirtų fenomenaliai integracijai, Sąjungos valdysenai, jos vietai pasaulyje bei galimoms šio „ES projekto“ politic finalité paaiškinti. Nemaža dalis ekspertų ES apibūdina kaip būsimą pasaulio lyderę, kurios valdymo metodus perimsiančios kitos valstybės ar jų sąjungos.
Negalima tvirtinti, kad tai nepamatuoti ir tušti teiginiai. Kai kurie iš jų dėl savo pagrįstumo jau dabar įtraukiami į studijų kursus, nagrinėjančius ES integracijos ir istorijos sampratas. Viena žymiausių yra didžiausią susidomėjimą sukėlusi J. Zielonkos teorija. Joje teigiama, kad ES – fenomenalus darinys, vis labiau panėšėjantis į naujo tipo neoviduramžišką imperiją (Neo-medieval empire). Be įvairių Sąjungos ypatumų (daugiakultūrė, neaiškiomis sienomis, policentriška, padalinto suvereniteto etc.), autorius akcentuoja normatyvinę ES galią. Ši beprecedentė ES jėga, paremta patraukliomis demokratinėmis vertybėmis, aukštu gyvenimo lygiu, stipriu ir kylančiu euru bei tikėtinomis finansinės paramos dozėmis neišvengiamai skatino ne vienos šalies politinį elitą siekti narystės statuso ar bent dalyvauti Europos kaimynystės politikos programoje.
Po didžiosios ES plėtros į Rytus naujosios Sąjungos valstybės visuotinai pripažino, kad narystė Europos Sąjungoje yra svarbiausias jų žingsnis po Sovietų Sąjungos žlugimo. Nors pragyvenimo lygiu toli likdamos senbuvėms už nugarų, Vidurio Rytų Europos šalys optimistiškai žvelgė į ateitį. Neabejotina, kad tam didelę įtaką turėjo ne tik pradėta įsisavinti milžiniška parama, bet ir požiūris į Sąjungą ir jos ateitį. Europos kaimynystės politikos (EKP) šalys kaip tik ir atspindi tą šalių tikėjimą Europos Sąjunga ir jos galimybėmis. Ukraina, Moldova, Gruzija ir kitos EKP šalys, neturėdamos patvirtintos visavertės narystės ES statuso, sistemingai vykdė iš Briuselio ateinančius veiksmų planus. Ne vienas juose išdėstytų punktų, raginantis perimti ES metodus, buvo neparankus vietiniam politiniam elitui, tačiau įstatymų ir kitų teisinių normų derinimas su ES reikalavimais vyko. Tai leidžia įžvelgti akivaizdų centro ir periferijos ryšį, jis kartu su didžiuliu plotu, teritorine ekspansija, suverenumu, kultūriniu ir etniniu požiūriu įvairialype bendruomene bei siekiu tapti hegemone yra būtini imperijos bruožai.
Žinoma, galimybė Europos Sąjungą paskelbti esant imperija yra išties diskusijų vertas klausimas. Tačiau šiame straipsnyje svarbesnės paties potencialaus bandymo priežastys. Terminas „imperija“ pirmiausia asocijuojasi su didele galia ir galimybe ta turima galia veikti aplinką, trumpiau tariant, tam tikroje teritorijoje (regione, žemyne, pasaulyje) įtvirtinti savo hegemoniją ar siuzerenitetą. Todėl bandymas prilipdyti Europos Sąjungai imperijos etiketę mažų mažiausiai reikštų, kad potencialo tam ji turi ar turėjo. Ir išties po didžiosios plėtros ES pasiekus savo galios zenitą tokie „imperiniai svarstymai“ darėsi vis aktualesni. Tačiau kokia perspektyva veriasi po šios plėtros praėjus šešeriems metams ir persiritus pasaulinei ekonominei krizei? Ar ES potencialas tapti pasaulio lydere, pagal save tvarkančia kitų šalių likimus, sustiprėjo, ar, priešingai, sumenko?
Ekonominė krizė, nusiritusi per visą pasaulį, Europai sudavė bene skaudžiausią smūgį. Nusilpęs ir net diskusijų dėl savo egzistavimo prasmės sulaukęs euras lėmė, kad europietiško politinio ir ekonominio „magneto“ traukos jėga sumažėjo. PIGS (Portugalijos, Airijos, Graikijos ir Ispanijos) šalių „kiaulystė“ abejones dėl tvarkos, kuria iki tol didžiuotasi ir žavėtasi, tik sustiprino. Jei negali sėkmingai tvarkytis namuose, tai kokios gali būti kalbos apie valdymo metodų eksportą? Todėl kuo toliau, tuo sunkiau tikėti, kad kylantis Ukrainos, Baltarusijos ir kitų šalių nusivylimas Rytų partnerystės politika nėra prasidėjusio domino efekto padarinys. Efekto, kuris kėsinasi niekais paversti akademikų svarstymus apie šviesią ES ateitį.
Tačiau tokios krizinės situacijos aiškiai nušviečia ir kitas glūdinčias problemas. Europos Sąjungai jos nėra nežinomos, o ekonominė sumaištis senajame žemyne jas dar labiau išryškino. Visų pirma tai valstybių narių nesugebėjimas ar nenoras į ES žvelgti daugiau nei kaip į Sąjungą. Apskritai čia reikėtų pasakyti, kad valstybių narių politinis elitas į ES žiūri ir ją suvokia skirtingai. Todėl ne visose srityse ir yra įmanomas toks progresas, koks buvo įvedant bendrą valiutą ar užtikrinant judėjimo per valstybių sienas laisvę. Energetika, gynybos ir ES plėtros politika yra tos sritys, kuriose vis dar trūksta noro ir drąsos perlipti per nacionalinių interesų barjerus.
Taigi sunkiai tikėtina, kad ateityje Europoje nacionalinė valstybė neteks savo dabartinės reikšmės, kad vietoje prancūzų, ispanų ar lietuvių liks vien europiečiai. To ir nereikia siekti. Tačiau nesant esminių bendrumų kyla grėsmė, kad visas jau padarytas darbas nueis perniek. Tai puikiai ir parodo Vokietijos kanclerės Angelos Merkel žodžiai, kad jei žlugs euras, žlugs ir Europa bei jos vienybės idėja.
Norint tapti didžiąja pasaulio galybe ir rimta varžove JAV bei Kinijai, neužtenka remtis vien ekonomine galia. Kalbos apie vieningą energetinę sistemą, bendrą gynybos politiką ir optimistišką ES ateitį be realių darbų ir lieka kalbomis, jas greit išsklaido stipresni krizės vėjai. Kaip jau parodė pastarieji metai, tai pernelyg pavojinga. Juolab kad tai greitai pastebi ne tik potencialios periferijos kandidatės, bet ir realios konkurentės.
Tyrinėdamas imperijas Michaelas Doyle'as vartoja „Augusto slenksčio“ sąvoką. Tai bet kurios imperijos istorijos momentas, kai po ištikusios vidaus krizės ar vidaus karų iškyla grėsmė imperijos egzistavimui. Senovės Romos imperija prie šio slenksčio atsidūrė, kai po ekspansijos į Viduržemio jūros šalis išryškėjo jos kaip miesto-valstybės politinės struktūros nepajėgumas veikti naujomis sąlygomis. Imperatoriui Augustui Oktavianui pasitelkus reformas šį slenkstį pavyko peržengti ir vėliau tęsti ekspansiją, nors kilę pilietiniai karai vos nesugriovė visos Romos imperijos. Tačiau susitvarkyti su krize pavyko toli gražu ne visoms imperijoms. Todėl galime kelti klausimą – ar ES pavyks peržengti „Augusto slenkstį“? Ir kokių priemonių imamasi ar reikia imtis, kad jis būtų sėkmingai peržengtas?
700 mlrd. eurų, skirtų euro zonos pagalbos programai, yra svarbus žingsnis, tačiau gelbėja tik vieną sritį. Kad vos sutviskėjusi imperija neužgestų, būtina didesnį dėmesį skirti ir toms ES politikos pusėms, kurios iki šiol negali pasigirti didesne pažanga. Be neseniai pradėjusios dirbti Europos išorės veiksmų tarnybos, sėkmės reikia laukti ir iš kitų Lisabonos sutartyje numatomų naujovių. Ypatingos reikšmės turės kolektyvinės gynybos prievolės, įpareigojančios valstybes visomis priemonėmis teikti paramą šaliai, kuri tapo karinės agresijos auka, įgyvendinimas. Svarbiu akcentu garantuojant tarpusavio pasitikėjimą taps sutartyje numatomas ketinimas „įforminti“ iki tol neformalius ir uždarus „klubus“, kurie kėlė įtarimų dėl „kelių greičių Europos“. Galima sakyti, kad greito ir didelio progreso reikia tose srityse, kurios ir dabar valstybėms kelia nemažą rūpestį ir netikrumą. Pirmiausia tai energetika ir gynyba.
Taip pat būtina suvokti, kad tokios valstybės kaip Rusija, Kinija, JAV yra ne tik ES partnerės, bet ir varžovės, o ištikusi krizė yra galimybė blaiviai pažvelgti į svarbias ir įsisenėjusias Sąjungos problemas. Visa tai įgyvendinti, kai jau tiek atlikta, yra įmanoma. O bendrai sutarus, kad ES nebėra NPO (nežinomas politinis objektas), gali būti ir nesudėtinga.
Benas Brunalas