Tūkstantmečio deklaracijoje, viename svarbiausių tarptautinių dokumentų kovoje su skurdu, pasaulio lyderiai pasižadėjo „negailėti pastangų siekiant išlaisvinti vyrus, moteris ir vaikus iš žeminančių gilaus skurdo sąlygų“.
Be šios deklaracijos priimta išties nemažai ir kitų tarptautinių sutarčių bei įsipareigojimų. Tarptautinės organizacijos vis labiau akcentuoja sunkumus, kylančius kovojant su skurdu pasaulyje. Tai ir maisto produktų visuotinis brangimas, skurstančių valstybių nesugebėjimas įsisavinti teikiamos paramos, karinės konfrontacijos, ligos ir t.t. Todėl reikia pažvelgti, ar įmanoma laimėti pasaulinę kovą su skurdu, o galbūt ši visuotinė problema ateityje tik didės?
Be abejo, kova su skurdu palaipsniui tapo vienu tarptautinių organizacijų veiklos prioritetų. Išsivysčiusios pasaulio valstybės nuolat skelbia naujus tarptautinius įsipareigojimus, akcentuojančius pagalbą skurdžiausioms mūsų planetos valstybėms. Vienas svarbiausių tokio pobūdžio dokumentų – jau minėta Tūkstantmečio deklaracija.
Šios deklaracijos tikslas traktuojamas kaip pasaulinis įsipareigojimas spręsti kasdienius skurstančiųjų rūpesčius: iki 2015 m. užtikrinti visuotinį pradinį ugdymą, užkirsti kelią infekcinėms ligoms ir svarbiausia – sumažinti badaujančių ir gyvenančių giliame skurde žmonių skaičių per pusę, kas lemtų skurdo mažėjimą bei su tuo susijusių problemų sprendimą pasaulio regionuose.
Beveik kasmet priimamos naujos programos kovai su skurdu. Štai ir šiemet Europos ir Lotynų Amerikos atstovų pasirašytoje deklaracijoje numatytos konkrečios bendradarbiavimo kryptys, kad būtų užtikrinta stabili plėtra, sprendžiamos socialinės problemos ir plečiama abipusė prekyba. Dokumentą pasirašė daugiau kaip 50 valstybių ir vyriausybių vadovų. Atrodo, kad tarptautinės iniciatyvos šioje kovoje tikrai netrūksta. Kita vertus, kova su skurdu itin sunki.
Skurdžiausiu pasaulio regionu ir toliau išlieka Afrika. Iš 48 neturtingiausių pasaulio valstybių net 38 yra Afrikoje. Skurdo problema taip pat aktuali Azijoje, P. Amerikoje. Būtent šie regionai, ypač Afrika, yra pasaulinio skurdo židinys.
Paanalizuokime priežastis, lemiančias tokį pasaulinio skurdo žemėlapio kontekstą. Afrikos žemyno situacija ypač sudėtinga: didelis neraštingumas, ligų ir epidemijų gausa, geriamojo vandens trūkumas, sausros ir kiti kataklizmai įtakoja labai žemą gyventojų pragyvenimo lygį. Kitos priežastys, neleidžiančios Afrikai pakilti iš skurdo liūno, tai, visų pirma, Afrikos valstybių tarptautinės skolos – jos nuolat auga ir trukdo šalių socioekonominės sistemos plėtrai.
Be to, po Antrojo pasaulinio karo Afrikos valstybėms tapus savarankiškoms, sukurtas biurokratinis aparatas bei kiti demokratinės santvarkos elementai iš esmės nepakeitė tradicinės Afrikos valstybių sąrangos, todėl valdžios pasiskirstymo, viešųjų paslaugų tiekimo bei kiti svarbiausi valstybės komponentai, turintys užtikrinti gyventojų gerovę, dažnai šiose šalyse yra tik formalūs.
Prie skurdo augimo Afrikos regionuose prisideda ir atskirų valstybių korumpuota valdžios politika, nesugebėjimas administruoti gaunamos paramos, jos pasisavinimas. Afrikoje ypač arši ir tarpusavio konfrontacija. Ji vyksta tiek valstybių viduje, tiek išorėje. Nuolat girdime apie pilietinį karą primenančius konfliktus Afrikos valstybių viduje, o ir tarpusavyje šios šalys kariauja itin dažnai. Todėl nenuostabu, kad šiame regione karo reikmėms išleidžiama kur kas daugiau, nei visoms kitoms sritims (tokioms aktualioms kovai su skurdu, kaip medicina, švietimas, inovacijos ir t.t.).
Šios ir kitos priežastys (didelė socialinė nelygybė P. Amerikoje, gamtos stichijos Azijoje), pačių skurstančių regionų gyventojų požiūris į galimybes įveikti šią problemą, nulemia pasaulinio skurdo lygį.
Šią problemą dar labiau gilina maisto kainų augimas ir maisto produktų stygius. Šiuo metu, išaugus grūdų, ryžių kainoms pasaulinė maisto agentūra gali nupirkti beveik perpus mažiau produktų tiems, kuriems pagalba būtina. Ekspertai perspėja – brangstantis maistas veda prie milijonų mirties iš bado ir dar nestabilesnio pasaulio.
Be abejo, pasaulinės organizacijos siekia kovoti su visuotiniu skurdu. Be jau aptartų formalių įsipareigojimų ir deklaracijų, skurstančioms šalims nuolat teikiama ir įvairi parama bei paskolos, dažnai nurašomos palūkanos ar net įsiskolinimai. Augant maisto kainoms, Jungtinės Tautos ir Pasaulio Bankas taip pat steigia specialią darbo grupę maisto stygiaus krizei įveikti. Raginama netaikyti maisto eksporto draudimo sankcijų, kurios tik gilina krizę, skatina kaupimą, kelia kainas, o tai skaudžiausiai junta neturtingiausieji, kuriems tenka kovoti, kad prasimaitintų.
Negalima teigti, kad kovoje su skurdu nepasiekta jokių rezultatų. Vertinant pasiektą pažangą, svarbu pažymėti, kad gilus skurdas nuo 1990 metų sumažėjo nuo 28 proc. iki 21 proc. Antra vertus, šis progresas nebuvo tolygus tarp regionų, tarp šalių ir net šalių viduje. Pastaruoju metu didėjanti maisto krizė verčia ieškoti kompleksinių sprendimo variantų.
Ko gero akivaizdu, kad vien tik milijardinė parama, kreditų suteikimas problemos neišspęs, kol skurstančių valstybių vyriausybės nenorės ir nesugebės administruoti, tinkamai panaudoti tarptautinės pagalbos, siekiant sumažinti skurdo lygį. Todėl vienas iš tarptautinės bendruomenės uždavinių – atidžiau prižiūrėti skiriamos pagalbos panaudojimą.
Svarbu mažinti ir neraštingumą bei kovoti su ligų protrūkiais. Gavę išsilavinimą skurdžiausių regionų gyventojai jau turėtų galimybes prasimaitinti patys, be užsienio paramos, o sveikesnė visuomenė formuotų ir naują požiūrį į vertybes. Čia savo indėlį gali įnešti ir religinės bendruomenės, turinčios didelę patirtį įvairiuose socialiai naudingos veiklos laukuose: švietime, sveikatos apsaugoje, jaunimo užimtume ir kt.
Norėdami įvykdyti savo įsipareigojimus sumažinti skurdą ir badą, turime taip pat atkreipti dėmesį į sąsają tarp skurdo ir konfliktų. Kaip tik nestabiliosios valstybės kelia daugiausia problemų kovoje su skurdu. Konfliktus pergyvenusioms valstybėms tarptautinė parama yra gyvybiškai svarbi, kad jos galėtų atsigauti bei užtikrinti taikos stabilumą.
Problemų, dėl kurių kova su skurdu yra bauginantis iššūkis, sąrašą dar papildo ir klimato kaita, tampanti vis ryškesniu veiksniu, su kuriuo reikia skaitytis. Paprastai nuo gamtos stichijos labiausiai nukenčia ir sunkiausiai atsigauna varguomenė. Tą iliustruoja sausros, potvyniai, žemės drebėjimai vargingiausiuose pasaulio regionuose (pastaruoju metu ypač nukentėjo Azijos regionai).
Didelio skurdo panaikinimui būtina konstruktyvi ir tikrai visuotinė išsivysčiusių ir besivystančių šalių partnerystė. ES irgi prisideda įgyvendinant Tūkstantmečio plėtros tikslus.
Konkrečius rezultatus mažinant skurdą ir badą galima gauti tik visapusėmis, nuosekliomis ir suderintomis priemonėmis, apimančiomis visus lygmenis – nuo vidinių, leidžiančių įgyvendinti aplinkos apsaugos ir nacionalines skurdo mažinimo strategijas, iki tarptautinių – pagalbos mobilizavimo, prekybos, investicijų ir skolų nurašymo – priemonių, sveikatos apsaugos ir gyventojų švietimo ugdymo programų.
Kovą su skurdu įmanoma laimėti. Dar daugiau – šią kovą laimėti būtina. Tai esminis žmonijos uždavinys, galintis duoti rezultatų, įgyvendinus kompleksines priemones bei sutelkus pasaulio bendruomenės pastangas.
Gediminas Dubonikas
