Po nepasisekusios arabų intervencijos į Bizantiją islamo kariai 711 metais užkariavo Pirėnų pusiasalį. Al Andalusija (arabiškai Al Andalus) tapo judėjų ir musulmonų kultūros centru, rašo „Die Welt“.
Šiandien Europoje gyvena apie 40 milijonų musulmonų, iš kurių 15 milijonų gyvena Europos Sąjungoje. Nežiūrint į tai, kad šnekama apie greitą krikščioniškų Vakarų saulėlydį, musulmonai sudaro tik šiek tiek daugiau kaip tris procentus ES gyventojų.
Bet buvo laikai, kada musulmonai iš tiesų galėjo su kalaviju rankose užvaldyti Europą. Jeigu taip būtų atsitikę, tai Europos šalių mokyklose ant sienų būtų kabinamas ne Nukryžiuotasis, o Korano suros. Tokiai baigčiai kelią užkirto 711-732 metų įvykiai.
Tuo laiku musulmonų kariuomenė pasiekė ne tik Viduriniąją Aziją, bet ir užėmė Pirėnų pusiasalį. Užkariautojai įsiskverbė į Prancūzijos gilumą, kur 732 metais juos įveikė Charles Martel. Kai kurie Ispanijos ir Portugalijos regionai iki 1492 metų dar priklausė Al Andalusijai, musulmoniškojo pasaulio tolimajam šiaurės vakarų pakraščiui.
Po nesėkmingo musulmonų mėginimo apsiausti Konstantinopolį 678 metais sustiprėjo jų veiksmai prieš likusias Bizantijos valdas Šiaurės Afrikoje. 698 metais arabai užgrobė Bizantijos, vadinamosios Rytų Romos imperijos, egzarchato sostinę. Didžioji dalis vietinių berberų atsivertė į islamą. Vienas iš jų – Tarikas ibn Zijadas vėliau tapo visos Europos siaubu.
Valtys sudegintos
Tanžero gubernatorius Tarikas ibn Zijadas 710 metais išsilaipino su nedideliu kelių šimtų karių būriu Gibraltaro kyšulyje, kuris nuo to laiko vadinamas jo vardu (žodis „Gibraltaras“ kilęs iš arabiško „Jabal-i Tariq“ (جبل طارق), reiškiančio „Tariko kalnas“). Trokštamas trofėjus ir silpna vestgotų (vizigotų) gynyba privedė prie to, kad Tarikas jau po metų savo iniciatyva, negavęs kalifo įsakymo iš tolimojo Damasko, vėl surengė žygį. Subūręs 12 tūkstančių žmonių kariuomenę, sudarytą daugiausia iš neseniai į islamą atsivertusių berberų karių ir kareivių afrikiečių, generolas 711 metais persikėlė per sąsiaurį. Pasak legendos, Tarikas sudegino visas valtis, kuriomis jie atplaukė. „Mes atėjome ne tam, kad sugrįžtume. Arba mes užkariausime šią vietą ir įsitvirtinsime joje, arba žūsime“, - pasakė jis.
Vestgotų karvedys prašė pagalbos karaliaus Rodrigo, kuris tuo metu kariavo su baskais, tokiais žodžiais: „Mus užpuolė priešo kariuomenė... Aš nežinau, ar jie nusileido iš dangaus, ar išlindo iš žemės“.
Primityvi taktika pasirodė esanti efektyvi
Karalius Rodrigo su šimtatūkstantine kariuomene patraukė į pietus. Liepą prie Guadalete upės jis sutiko grobikus. Kol šie kovėsi, šventai tikėdami, kad Alachas atneš jiems pergalę, vestgotai, nors jiems padėjo belaisviai, buvo labai nevieningi, ir jiems teko gintis. Mūšyje žuvo apie trečdalis musulmonų. Rodrigo pralaimėjo mūšį ir krito pats. Istorikai jau seniai stebisi, kaip islamo kariai sugebėjo įveikti gerai organizuotą vestgotų kariuomenę. „Primityvi taktika tampa efektyvi, kada karys įkvėptas tikėjimo pergale ir yra pasirengęs tolimesnėms kovoms“, rašo britų karo istorikas Johnas Keeganas.
Vestgotų valstybės žlugimas ilgam įsirėžė į to meto žmonių sąmonę. Po vestgotų pralaimėjimo musulmonai pradėjo užkariavimo kampaniją, kurią nutraukė tik frankų pajėgos Tūro (Puatjė) mūšyje 732 metų spalio 10 dieną. Naujieji valdovai pamažu atvėrė šalį arabams ir berberams, kurie, laikui bėgant, turėjo susimaišyti su vietos gyventojais.
Paskutinis Omejadų bastionas
Abd ar-Ramanas (731-788), kalifo Hišamo anūkas, buvo vienintelis iš Omejadų, musulmoniškos sunitų kalifų dinastijos, valdžiusios 661–750 m. iš Damasko, atstovas, kurio nenužudė Abasidai per sukilimą. Omejadams prireikė tik šimto metų, kad sukurtų didžiausią istorijoje valstybę nuo Magrebo iki Hindukušo su sostine Damaske.
Bet kuo didesnėje prabangoje maudėsi Omejadų kalifai, tuo labiau stiprėjo opozicija. Jos politiniais lyderiais tapo Abasidai, rėmęsi ketvirtojo kalifo Ali (656 -661) partija – šio ainiai kovoje dėl valdžios pralaimėjo Omejadams. 750 metais įvyko lemiamas Zabo mūšis dabartinio Irako šiaurėje. Abasidai nugalėjo ir surengė kruvinas nugalėtų priešų skerdynes. Kalifo anūkui Abd ar-Ramanui pavyko pasprukti į Magrebą. Ten jis subūrė kariuomenę, su kuria 755 metais atvyko į Malagą. Po metų jis pasiekė pergalę prieš valdovą, tolimą giminaitį iš Omejadų tarpo, ir įkūrė savo emyratą. Vienas iš jo įpėdinių, Abd ar-Ramanas III, 929 metais įkūrė Al Andalusijoje savo kalifatą. Tokiu būdu, berberų generolo Tariko ibn Zijado užkariavimas turėjo nepaprastai didelę reikšmę jo palikuonims.
Judėjų ir arabų šiandieninių konfliktų kontekste įdomu pastebėti, kad ir vieni, ir kiti gyveno taikiame sambūvyje Al Andalusijoje. Kai kada judėjai net padėdavo arabų užkariautojams užimti krikščioniškus miestus, atidarydami jų vartus. Al Andalusija tapo judėjų ir arabų dvasinio gyvenimo centru. Ir tik Rekonkista (ispaniškai ir portugališkai „ Reconquista“ – atkariavimas) - krikščionių vykdytas žemių atkariavimas, užbaigtas 1492 metais – tam padarė galą. Arabai ir judėjai turėjo priimti krikščionybę, kitaip buvo tremiami iš šalies.
Intelektualinės laisvės centrai
Prieš keletą metų amerikiečių istorikas ir Pulitzerio premijos laureatas Davidas Leveringas Lewis savo knygoje „God`s Crucible: Islam and the Making of Europe, 570-1215“(Sunkus Dievo išmėginimas: Islamas ir Europos formavimasis, 570-1215), išleistoje 2008 metais, iškėlė tezę, kad dėl to, jog frankai sėkmingai atrėmė musulmonų ataką, pradėjo kurtis „ekonomiškai nepakankamai išsivysčiusi, balkanizuota ir priešiškai savo giminiečių adresu nusistačiusi Europa, kuri, priešpastačiusi save islamui, paskelbė geradariais paveldėtinę aristokratiją, religinį nepakantumą, kultūrinį partikuliarizmą ir nesibaigiančius karus“.
Bet tai gana paprastas požiūris į situaciją. Galų gale, islamo pasaulis taip pat dažnai pasineria į religinę neapykantą ir pilietinius karus, kaip ir Europa. Jaunosios kartos istorikų atstovai Nikolas Jaspertas („Kryžiaus žygiai“), Klausas Herbersas („Ispanijos istorija Viduramžiais“) kalba apie neigiamo ir teigiamo mito egzistavimą.
Gresiančio klajoklių antplūdžio iš pietų paveikslas lygiai toks pat šabloniškas ir neteisingas, kaip ir romantiškas klestinčios Al Andaluzijos šlovinimas. Bet tai, kad Kordoba ir Granada buvo intelektualinės laisvės ir religinio pakantumo centrai tuo metu, kai Europoje karaliavo neraštingumas ir užkariautojiškos nuotaikos, sunku paneigti.
Bet kuriuo atveju, musulmonai Europoje aukštai vertina berberų generolą, nuo kurio viskas prasidėjo. Daugelis mečečių Vokietijoje pavadintos jo garbei – pavyzdžiui, mečetė Gelzenkirchene.
