Separatizmas graso ne tik Balkanams, tačiau ir Europos sąjungos valstybėms. ES institucinė sandara sukuria palankią dirvą separatistiniams judėjimams. Kai kurių ekspertų paskaičiavimais, per XXI amžių Europoje gali iškilti net 10 naujų valstybių. Tai tėra prognozės, o, kaip teigė Nobelio premijos fizikos srityje laimėtojas Nielsas Bohras, prognozuoti itin sunku, ypač ateitį. Tačiau svarstyti verta.
Flamandai atsikrato valonų
Visų pirma akis krypsta į pačią ES sostinę Belgiją, kurios sostinėje Briuselyje įsikūrusios pagrindinės ES institucijos. Belgiją jau kuris laikas drasko dideli nesutarimai tarp šalies visuomenę sudarančių lingvistinių grupių – olandiškai kalbančių flamandų bei prancūzakalbių valonų.
Tiesa, kaip pabrėžia žurnalo „The Economist“ analitikai, etniniai ar lingvistiniai lūžiai, egzistuojantys konkrečioje valstybėje, dar a priori nereiškia, jog kuri nors bendruomenė būtinai sieks atsiskyrimo. Šveicarijoje, kurioje išvystyta federalistinė sistema, puikiai sugyvena vokiečių, prancūzų bei italų etninės bendruomenės. Vengrų mažuma sėkmingai integravosi Rumunijoje bei Slovakijoje, o Baltijos valstybėse gyvenantys rusai nekelia jokių separatistinių reikalavimų.
Jei vien skaitlingų etninių bei religinių mažumų egzistavimas valstybėje separatistinių tendencijų nepaaiškina, reikia ieškoti papildomų faktorių. Čia pasitarnauti eilinį kartą gali elementariausia ekonomika arba, tiksliau sakant, materialiniai kiekvienos bendruomenės, argumentai. Teigiama, kad federalinėje valstybėje vargingiau gyvenantys regionai sieks išlaikyti saitus su turtingesne šalies dalimi ir apie jokį separatizmą nė nemintys, tuo tarpu, priešingai, labiau išsivystę regionai gali mėginti atsikratyti savo išlaikytinių. Taip yra ir Belgijoje, kur klestintys flamandai nori nutraukti saitus su ekonominius sunkumus išgyvenančia Valonija.
Flamandai, kurie sudaro 58 proc. Belgijos gyventojų, tempia šalies ekonominį vežimą, o Valonijos regionas, kadaise garsėjęs anglių kasybos bei metalo perdirbimo gamyklomis, didžiąja dalimi maitinusiomis nacionalinį Belgijos biudžetą, yra itin priklausomas nuo centrinės vyriausybės skiriamų subsidijų.
Flandrijos nepriklausomybės tikimybė dar labiau išaugo, kai flamandų separatistų partijos lokaliniuose, regioniniuose bei nacionaliniuose rinkimuose pastaraisiais metais ėmė rinkti vis daugiau balsų. Labiausiai radikali „Flamandų intereso“ (Vlaams Belang) partija šiuo metu užima net ketvirtadalį Flandrijos parlamento vietų.
Nuo praėjusių metų birželio 20 dieną įvykusių parlamento rinkimų Belgija ilgą laiką neturėjo Vyriausybės ir tik prieš pat Kalėdas buvo sudarytas laikinasis ministrų kabinetas, vadovaujamas liberalaus flamando Guy Verhofstadto. Po trijų mėnesių valdžia pereis rinkimus laimėjusiems Krikščionims demokratams, kurių vadovas Yve‘as Letermas teigia, kad Belgijos valstybė tėra istorinis atsitiktinumas. Kaip žinia, siekdami nepriklausomybės, flamandai bei valonai XIX amžiuje buvo sudarę sąjungą prieš Nyderlandus. Tačiau nuo to laiko netyla kalbos apie galimą valstybės skilimą.
Ar gresia balkanizacija Pirėnams?
Ispanijoje separatizmas taipogi klesti ekonomiškai labiau išsivysčiusiuose regionuose – Baskijoje bei Katalonijoje. Tiek baskai, tiek katalonai uždirba daugiau nei vidutinis ispanas. Baskų kalba Ispanijoje pripažinta oficialia Ispanijos kalba, pačiai provincijai suteikta plati autonomija, tačiau atrodo, kad separatistams to negana.
2007 metų birželį paliaubas atšaukė ir grupuotė ETA, kuri 1959 metais įkurta kovoti su represiniu diktatoriaus Francisko Franco režimu, draudusiu baskų kalba leisti knygas bei laikraščius, baskų kalbą uždraudė ir švietimo įstaigose, o naujagimiams neleido suteikti baskiškų vardų. Po generolo mirties vyriausybės politika baskų atžvilgiu pakito, tačiau radikali kairioji grupuotė ETA ir toliau su laikinomis pertraukomis tęsia kovą, kuri pareikalavo jau daugiau nei 900 aukų.
Katalonai taipogi pabrėžia savo unikalią tapatybę ir stengiasi atsiriboti nuo Madrido. Katalonai turi savą kalbą bei kultūrą ir gali džiaugtis plačia autonomija. Santykiai su centrine vyriausybe Madride reguliuojami specialios chartijos. 2005 metais priimta nauja chartijos versija pabrėžė, kad katalonai yra atskira tauta. Nepaisant to, dalis partijų, kurių dauguma kairiosios politinės jėgos, kelia sau tikslą iki 2014 metų surengti referendumą dėl nepriklausomybės.
Kita Ispanijos provincija, Valensija, autonomiją įgijo 2007 metų liepą.
Nuo Olsterio iki Škotijos
Gegužės 3 dieną vykusius Škotijos parlamento rinkimus laimėjus už referendumo dėl šalies nepriklausomybės rengimą pasisakančiai „Škotijos nacionalinei partijai“, pagrindinis Londono rūpestis, siekiant išsaugoti uniją, yra nebe Olsteris Šiaurės Airijoje, o Škotija. Kaip viename iš interviu perspėjo dabartinis Didžiosios Britanijos premjeras, o tuomet valstybės iždo kanclerio pareigas ėjęs Gordonas Brownas, jei škotai atsiskirs, visai Didžiajai Britanijai gresia balkanizacija.
Tiesa, bent jau kol kas atrodo, kad baimintis neverta – paskutiniais duomenimis vos 23 proc. škotų palaiko nepriklausomybės idėją. Prieš metus tokių buvo kiek daugiau – 30 procentų. Be to, Škotijos nacionalistų triumfas parlamento rinkimuose gali būti paaiškintas ne nepriklausomybės siekiu, o siekiu įkvėpti gryno oro ir iš valdžios pašalinti jau iki gyvo kaulo įgrisusius leiboristus.
Atsiskirdami nuo Didžiosios Britanijos, škotai prarastų ir iš Londono gaunamas metines subsidijas – 1,3 tūkst. svarų žmogui.
Kipro turkai
Kosovui švenčiant nepriklausomybę, Kipre atgijo salos susivienijimo viltis. Graikiškoje Kipro dalyje iš prezidento posto pasitraukė Tassos Papadopoulos, kurio izoliacionistinė politika smarkiai sugadino santykius su Kipro turkais bei ES. Kandidatai, kurie išsirikiavo eilėje pakeisti išreiškė savo norą bei siekį suvienyti salą. Šalies prezidentu tapus komunistui Dimitriui Christofiasui tokios viltys išlieka.
Kipras yra padalintas nuo pat 1974 metų. 1983 metais turkų dominuojama šiaurinė salos dalis paskelbė apie nepriklausomybę ir įkūrė taip vadinamą Šiaurės Kipro Turkų Respubliką. Tačiau Turkija tebuvo vienintelė valstybė, pripažinusi naują darinį.
Graikiškoji Kipro dalis, kurioje gyvena trys ketvirtadaliai visų salos gyventojų, o jų yra 1 mln., nuo 2004 metų yra ES narė. Nuo to laiko susisiekimas tarp abiejų Kirpo dalių pagerėjo, tačiau etninės grupės ir toliau nepalaiko tiesioginio kontakto, o JT kariai prižiūri pasienio demarkacijos liniją.
2004 metų JT generalinio sekretoriaus Kofio Annano bandymai referendumu suvienyti salą žlugo, nes dauguma Kiipro graikų tokiam pasiūlymui nepritarė. Turkija yra ypač suinteresuota suvienytu Kipru, kadangi tai palengvintų pačios Turkijos kelią į ES.
Rumunijos vengrų mažuma
„Kosovo nepriklausomybė yra precedentas, kuriuo turi vadovautis visos ES valstybės, turinčios etninių mažumų“ – pareiškė Bela Marko, „Rumunijos vengrų demokratinės sąjungos“ vadovas. Jo žodžiai tik dar kartą patvirtino Rumunijos Vyriausybės nuogąstavimus, kad vengrų mažuma į Kosovo įvykius gali žvelgti kaip į paskatą savo pačios nacionalistinėms aspiracijoms. Specialioje sesijoje Rumunijos pralamentas 357 balsais prieš 27 balsavo už Kosovo nepriklausomybės nepripažinimą. Šalies prezidentas Traianas Basescu teigė, kad Kosovo nepriklausomybė yra nelegali.
Iš viso Rumunijoje gyvena 22 mln. žmonių, iš kurių 1,4 atstovauja etninę vengrų mažumą. Be to, šalyje gyvena ir šimtai tūkstančių romų. Vengrų mažuma yra pakankamai didelė tam, kad ją atstovaujančios partijos nuolat peržengtų 5 proc. slenkstį, reikalingą prasibrauti į parlamentą. „Rumunijos vengrų demokratinė sąjunga“ reikalauja, kad iš Rumunijos Konstitucijos būtų pašalinti žodžiai „unitarinė valstybė“. Be to, reikalaujama geresnių švietimo sąlygų etninei mažumai bei Vengrijos bažnyčios turto, konfiskuoto 1918 metais, grąžinimo.
Radikalesnė „Rumunijos vengrų demokratinės sąjungos“ atšaka „Vengrų piliečių sąjunga“ siekia glaudesnių ryšių su Vengrija ir Šekelio žemės rytinėje Transilvanijoje autonomijos. Šioje žemėje gyvena 700 tūkst. vengrų. Kai kuriuose šio žemės miestuose net 90 proc. gyventojų kalba vengriškai. Iki 1920 metų dalis Transilvanijos priklausė Vengrijai, o Šekelio žemė nuo 1952 iki 1968 buvo autonominis regionas. Tačiau faktas, kad Rumunijos parlamentas pasipriešino Kosovo nepriklausomybei, liudija, kad rumunai priešinsis ir didesnei vengrų mažumos autonomijai.
Bulgarijos mažumos
Dar prieš Kosovui paskelbiant apie savo nepriklausomybę, Bulgarijos prezidentas Georgy‘is Parvanotas aiškiai pareiškė, kad jo šalis nepripažins nepriklausomo Kosovo tol, kol nebus pasiekta vieninga ES pozicija šiuo klausimu. Bulgarija teigė diplomatinius santykius su Kosovu užmegsianti tik tuo atveju, jei bus pateiktos garantijos, jog jauniausioje Europos valstybėje bus gerbiamos žmogaus teisės bei bus įgyvendintas Ahtisaario planas, numatantis prižiūrimą nepriklausomybę.
Bulgarijos prezidento poziciją diktuoja padėtis šalies viduje. Kosovo albanų žingsnis gali paskatinti Bulgarijoje gyvenančią turkų mažuma taipogi siekti nepriklausomybės. Bulgarijoje gyvena apie 700 tūkst. turkų. Kai kuriuose miestuose bei šiauriniuose regionuose turkai netgi sudaro gyventojų daugumą.
Pietinėje Bulgarijos dalyje gyvena 200 tūkst. musulmonų pomakų, kurie pagal savo šaknis yra slavai, tačiau Bulgarijoje net nėra pripažįstami kaip etninė mažuma. Bulgariją valdant komunistams, dauguma jų emigravo į Turkiją, o likusieji buvo pasmerkti gyventi visiškame skurde.
Dar prieš Bulgarijai įstojant į ES, psigirsdavo nemažai raginimų suteikti šalyje gyvenančioms mažumoms daugiau teisių. Viena mažumos grupė netgi reikalavo, kad turkų kalba būtų pripažinta antra oficialia valstybės kalba bei būtų įkurtas Nacionalinis turkų universitetas.
Tačiau Bulgarija Kosovo nepriklausomybei priešinasi ne vien iš baimės, kad toks kosovarų žingsni paskatins separatistinius judėjimus pačioje Bulgarijoje. Kadangi jau senokai buvo aišku, kad Rusija Kosovo nepriklausomybei jokiu būdu nepritars, Bulgarijos politikai tiesiog apsidraudė baimindamiesi gauti skaudų antausį iš Kremliaus.
Slovakijos vengrų mažuma
Metų metus slovakų populistai aršiai pasisako prieš vengriškai kalbančius Slovakijos piliečius. Pagrindinis triukšmadarys yra „Slovakų nacionalinės partijos“ lyderis Janas Slota, kuris nesidrovėdamas reiškia rasistines pažiūras vengrų mažumos atžvilgiu ir vis dėlto išlieka vienu populiariausiu šalies politikų. J. Slotos teigimu, vengrai yra vėžys slovakų tautos kūne.
Etniniai vengrai sudaro apie dešimtadalį visos Slovakijos gyventojų. Daugiausiai vengrų glaudžiasi šalies pietuose. Neoficiali siena, skirianti slovakus nuo vengrų, tam tikra prasme egzistuoja ir šiandien. Tiesa, XVI bei XVII amžiuose ta siena pasistūmėjo į šiaurę, kai turkai okupavo dabartines Vengrijos žemes. Tuo metu dauguma vengrų persikėlė gyventi į Bratislavą, Trnavą, Košicę bei Krupiną.
„Vengrų koalicijos partija“ atstovauja vengrus politiniame lygmenyje. Iki vyriausybės pasikeitimo 2006 metais, partija netgi buvo įtraukta į vyriausybę. Pagrindiniai nesutarimai šiandien kyla dėl švietimo. Didelį vengrų mažumos nepasitenkinimą kelia vyriausybės sprendimas mokykliniuose vadovėliuose spausdinti tik slovakiškus vietovardžius.
Kosovui paskelbus nepriklausomybę, slovakai baiminasi, kad vengrų mažuma gali pasinaudoti tuo kaip pretekstu sukilti prieš centrinę vyriausybę. Kalbama netgi apie pietinių Slovakijos žemių planus kurti uniją su Vengrija.
Separatizmo židiniai
Separatistinių nuotaikų galima aptikti ir dalyje kitų ES senbuvių.
Štai Prancūzija gali džiaugtis, kad šioje šalyje gyvenantys baskai nepritaria savo Ispanijoje gyvenančių tautiečių siekiui sukurti nepriklausomą valstybę. Tačiau ramybės Paryžiui ilgą laiką nedavė Viduržemio jūroje esančios Korsikos salos gyventojai. Aštuntajame dešimtmetyje Korsikos nacionalistai ne kartą buvo surėmę ginklus su prancūzų armija, o Paryžius buvo priverstas suteikti šiai salai platesnę autonomiją ir daugiau svertų patiems valdyti savo ekonominę, žemės ūkio, energetikos, transporto, bei švietimo ir kultūros politiką.
Šiaurės vakaruose Paryžiui kurį laiką, ypač aštuntajame dešimtmetyje, ramybės nedavė keltų palikuonių Betonų revoliucinės armijos kovotojai.
Apeninų pusiasalyje įsikūrusioje Italijoje veikia „Šiaurės lyga“, kuri ilgą laiką agitavo už finansiškai pajėgesnės šiaurinės šalies atsiskyrimą nuo ekonominį sunkmetį išgyvenančių ir subsidijas iš šiaurės siurbiančių pietų. Tiesa, dabar atrodo, kad šiauriečiai savo separatistinių reikalavimų atsisakė mainais į didesnę autonomiją.
