Nuo pat šaltojo karo pradžios besikeičiančios demokratų ir respublikonų administracijos garantuoja užsienio politikos tęstinumą, todėl nesitikėkime, kad Barackas Obama bus taikos balandis, kuris nelaikys nė vieno kareivio užsienyje.
Permainų kultas
B. Obama į savo pergalę rinkimuose ėjo su permainų pažadais. Tenka pripažinti, kad Vakarų valstybėse pastaraisiais metais tai buvo pati vaisingiausia rinkimų retorika. Lietuvoje jau seniai įprasta, kad rinkimus laimės bet kas, pažadėjęs siekti rimtų permainų valstybėje („Nusipelnėme gyventi geriau“, „Tvarka bus 11111111 dienų“ ir pan.). Sveiko proto žmonės į tokius pažadus įprato žiūrėti ironiškai, bet dauguma, matyt, dar ilgai balsuos už permainų šauklius, nors jau po pergalės rinkimuose jie gana greitai persigalvoja.
Nereikia dėl to kompleksuoti - ne mes vieninteliai tokie naivūs. Pastaraisiais metais daugelyje Vakarų šalių žmonės balsavo už politikus, vartojančius permainų retoriką. Štai Nicolas Sarkozy žadėjo priversti prancūzus vėl dirbti ir pakoreguoti užsienio politiką. Jau dabar matome, kad prancūzų dirbti niekas neprivers - jie moka tik streikuoti ir rengti riaušes gatvėse, o užsienio politikoje po parodomųjų kontaktų su JAV vadovybe N.Sarkozy greit pasidavė sielos šauksmui ir dabar dažnai leidžia laiką Vladimirui Putinui „prie kojos“. Panašiai nutiko ir Vokietijoje, ir Italijoje, kur žmonės balsavo už permainas, bet įtvirtino stabilią sistemą.
Reformuoti nėra lengva
Atrodo, šiuo metu Vakarų šalių žmonės jaučia (vieni padarė logines išvadas, kiti tiesiog intuityviai), kad nors mūsų dabartinė sistema iš esmės ir nebloga, tačiau turi rimtų trūkumų, kurie ilgalaikėje perspektyvoje gali sukelti didelių katastrofų. Mūsų sistema yra labai humaniška, tačiau neatspari išorės pavojams ir ne itin konkurencinga Azijoje kylančioms galybėms. Todėl rinkėjai nori, kad sistema būtų tobulinama, ir balsuoja už tuos, kurie žada reformas.
Kadaise iš tiesų pakakdavo vienų rinkimų, kad situacija drastiškai pasikeistų. 1860 metais amerikiečiai balsavo už Abrahamą Lincolną, žinodami, kad tai reiškia vergovės panaikinimą ir pilietinį karą. Dabartinė politinė sistema kur kas sudėtingesnė. Vieni rinkimai radikaliai situacijos pakeisti nebegali - reformos paprastai apsiriboja kėdžių pastumdymu valdžioje ir vienu kitu milijardu socialinių išmokų. Vienas žmogus ar bendraminčių grupė gali parengti išties puikų reformų planą, tačiau įgyvendinti jį vis tiek turės valstybinių biurokratų armija, kuri iš principo yra prieš reformas (išskyrus algos ir etatų didinimą), nes jai gera gyventi ramiai ir stabiliai. Ši armija lengvai ir žaismingai sabotuoja visokias reformas, remdamasi šimtais tūkstančių įstatymų, nutarimų, tvarkų ir instrukcijų. Permainų nėra, rinkėjai pyksta ir laukia naujų reformatorių. Gal dėl to vis didesnę įtaką įgyja jėgos, kurių reformų vaisių skinti visai nesinorėtų (Nacionalinis frontas Prancūzijoje ar Laisvės partija Austrijoje).
Viltys dėl Obamos
Permainų vėjus žadantis B.Obama pasitinkamas su entuziazmu. Didele dalimi taip yra dėl to, kad jo pirmtakas pasaulyje buvo itin nemėgstamas. Tačiau nepamirškime, kad šiuolaikiniai prezidentai yra daugiau įvaizdžiai negu žmonės, o įvaizdžius labai lengva koreguoti ar apskritai laužti iš piršto. Palyginkime demokratą Johną F.Kennedy, nužudytą 1963 metais, ir respublikoną Richardą Nixoną, atsistatydinusį apkaltos proceso metu dešimtmečiu vėliau. Pirmasis vykdė gana kietą ir agresyvią, kai kada net avantiūristinę užsienio politiką, kuri pasireiškė nesėkminga invazija į Kubą, pirmųjų JAV karių pasiuntimu į Vietnamą ir balansavimu ant branduolinio karo ribos. Jeigu vertinsime jo reputaciją - garsėjo nežabotu svetimoteriavimu ir draugiškais ryšiais su mafijos šeimomis. R.Nixonas savo gyvenime apsiėjo be tokių romantinių pasažų, bet užsienio politikoje baigė karą Vietname ir, kiek įmanoma, normalizavo santykius su Sovietų Sąjunga. Vis dėlto J.F.Kennedy amerikiečiai prisimena su simpatija, o R.Nixonas JAV televiziniame folklore, įskaitant kultinį filmuką „Simpsonai“, yra pateikiamas kaip didžiausias nevykėlis ir nenaudėlis iš visų JAV prezidentų.
George‘as W.Bushas, be abejo, daug prisidėjo prie blogo savo įvaizdžio susiformavimo. Tačiau reikia pripažinti, kad jam teko ir gana sunkus išbandymas reaguoti į rugsėjo 11-osios išpuolį. Galbūt reakcija ir nebuvo adekvati, bet po laiko visi gudrūs. Į tokius iššūkius reaguoti turi bet kuris prezidentas, ir B.Obama kažin ar būtų numojęs ranka. Nuo pat šaltojo karo pradžios besikeičiančios demokratų ir respublikonų administracijos garantuoja užsienio politikos tęstinumą, todėl nesitikėkime, kad B.Obama bus taikos balandis, kuris nelaikys nė vieno kareivio užsienyje. Ir juo labiau nesuprantamos yra krokodilo ašaros, kad, nelikus G.W.Busho, niekas nepažabos Rusijos. Juk ne taip seniai tas pats G.W.Bushas teigė įžiūrėjęs kažką nežemiškai gero ir gražaus V.Putino akyse. Tikriausiai B.Obama, kuris turi nepalyginti daugiau gyvenimiškos patirties (Čikagos priemiesčiuose jos tikrai gali įgyti daugiau negu grietinėlės priėmimuose), neformuos savo užsienio politikos pagal tokius keistus indikatorius, kaip oponento akių išraiška. Santykiai su Rusija priklausys tik nuo jos elgesio, o ne nuo JAV prezidento charakterio savybių.
Giedrius Kiaulakis
