Eilinis Somalio piratų išpuolis pavirto senokai regėta politine tragikomedija. Naujausias spalvingos istorijos štrichas - Somalio vyriausybės pažadas pripažinti Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę.
Nejuokingas pokštas
Somalio ambasadoriaus Maskvoje pareiškimas iš pradžių nuskambėjo kaip prastas pokštas. Tam tikro žavesio jam suteikė nebent menkai tepridengtas absurdiškumas. Juk ganėtinai sunku rasti kitą valstybę, kuriai separatistų, radikalių islamistų ir įvairaus plauko banditėlių savivalė keltų didesnį pavojų.
Somalis jau nuo 1991 metų neturi veiksmingos centrinės valdžios, gyvena nuolatinio karo „visų su visais“ sąlygomis, kiekvieno didesnio regiono vadukai skelbiasi esą nepriklausomi, o vadinamoji vyriausybė nesugeba suvaldyti netgi sostinės Mogadišo.
Šioje situacijoje piratų iškilimas - joks atsitiktinumas. Šalyje milijonai žmonių gyvena ties bado riba, greta - vienas svarbiausių pasaulio laivybos kelių, šaunamieji ginklai naujo „verslo“ pradžiai - lengvai prieinami, pro šalį plaukiančių krovininių laivų apsauga - minimali.
Užkliudyta ir Lietuva
Nors kiekvienais metais prie Somalio krantų piratai užgrobia ir už išpirką paleidžia dešimtis laivų, tik pastarasis jų išpuolis sukėlė tikrą tarptautinį ažiotažą. Į piratų rankas papuolęs trijų dešimčių rusiškų tankų T-72 krovinys užkliudė jautrų tarptautinės bendruomenės nervą. Į įvykio vietą atskubėjo karinio JAV laivyno pajėgos, ten pat patraukė ir Rusijos karo laivas „Bebaimis“. Netgi Europos Sąjungai (ES) pirmininkaujanti Prancūzija teikėsi prisiminti „pavojingiausiais pasaulio vandenimis“ vadinamą Somalio pakrantę. Paskelbti planai ES jėgomis surengti piratų medžioklę privertė viešai aiškintis net Lietuvos krašto apsaugos pareigūnus. Į Somalį lietuvių kariai dar nevyks - jei Seimas nenuspręs priešingai.
Rusija ir Afrika
Apskritai Somalio diplomato užuominos apie galimybę pripažinti Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę suteikia progą pamąstyti apie SSRS įpėdinės Rusijos vaidmenį Afrikoje ir visame pasaulyje. Akivaizdu, jog realios valdžios neturinti Somalio vyriausybė bando privilioti Rusiją, kad ši jai suteiktų svaresnę pagalbą. Neaiškių JAV ir ES pažadų Somaliui aiškiai nebeužtenka. Vašingtonas anksčiau ne kartą skelbė siekiantis neleisti, kad Somalyje įsigalėtų „Al-Qaedos“ teroristų sąjungininkai, tačiau apie konkrečias galimybes atkurti Somalio valstybę kalbėdavo gana miglotai.
Galima spėti, jog nesaugiame pasaulyje atgimęs Kremliaus pomėgis žvanginti ginklais pritrauks naujų šalininkų. Kai kurie jų, kaip kad laikinasis Somalio prezidentas Abdulahi Achmedas, sovietų Frunzės karo akademijos auklėtinis, puikiai pažįsta Maskvos politikų mentalitetą ir žino, kaip geriausia jiems įsiteikti. Nors Rusijos vis dar laukia ilgas ir vingiuotas kelias iki globalios galybės statuso atkūrimo, tiek Afrikoje, tiek ir kituose žemynuose ji tebeturi atramos taškų, kuriais anksčiau ar vėliau bandys pasinaudoti.
Antanas Manstavičius
