Vakarams baimingai žvilgčiojant į tikras ir tariamas musulmoniškojo radikalizmo keliamas grėsmes, toliau Rytuose kyla jėga, pajėgi mesti realų iššūkį privilegijuotoms JAV ir Europos valstybių pozicijoms besivystančio pasaulio šalyse. Kol santykinai negausūs ir tarpusavyje nesutariantys musulmonų radikalų judėjimai kruvinais išpuoliais laiko prikaustę pasaulio policininko – JAV – dėmesį, Kinija vis aktyviau įsitraukia į tikrąjį XXI amžiaus karą – diplomatinę kovą dėl resursų kontrolės.
Praėjus nepilnam mėnesiui po skandalingo antisatelitinės raketos bandymo, kurio metu pirmą kartą po daugiau nei 20 metų pertraukos buvo sunaikintas aplink Žemę skriejantis dirbtinis palydovas, Kinijos prezidentas Hu Jintao išvyko į oficialų 12 dienų vizitą Afrikoje. Jo metu didelė Kinijos pareigūnų ir verslo atstovų delegacija aplankė aštuonias Afrikos valstybes, dosniai dalydama naujus pažadus ir aktyviai pildydama senuosius. Ir nedviprasmiškai kasdamasi po Vakarų viešpatavimo pamatais.
Hu Jintao, bravūriškai pademonstravęs Jungtinėms Valstijoms ir visam likusiam pasauliui Kinijos karinę – technologinę galią, Afrikoje taip pat neleido laiko veltui. 2006 metų lapkritį Pekine davęs rimtų pažadų susirinkusiems Afrikos valstybių lyderiams,– iki 2009 metų padvigubinti Kinijos skiriamos paramos kiekį, per trejus sukurti 5 milijardų JAV dolerių vertės investicinį fondą – Hu Jintao Kamerūne, Liberijoje, Sudane, Zambijoje, Namibijoje, Pietų Afrikos Respublikoje (PAR), Mozambike ir Seišeliuose „kilniaširdiškai“ dovanojo savo dalykiniams partneriams susikaupusias skolas, žarstė naujas paskolas ir investitorių pažadus.
Kokia iš to nauda Kinijai, ilgai spėlioti netenka. Neturtingos Afrikos valstybės stambaus kiniško kapitalo injekcijų gauna mainais į žaliavas – visų pirma, žinoma, naftą. Sparčiai auganti Kinijos ekonomika reikalauja vis daugiau žaliavų; jau 2003 metais Kinija aplenkė Japoniją, tapdama antra pagal dydį pasaulio naftos importuotoja. Ateityje ji turėtų dar sparčiau vytis tebepirmaujančias Jungtines Valstijas. Be to, Kinija akivaizdžiai suinteresuota atverti Afrikos rinkas savo lengvosios pramonės gaminiams, kurie ne visada lengvai randa kelią iki Amerikos ir Europos prekystalių.
Į Afriką nusitaikyta neatsitiktinai. Visų pirma, šiame žemyne Kinija jau turi neblogą įdirbį ir daug senų ryšių, užsilikusių dar iš Šaltojo karo laikų. Dar svarbiau tai, jog Afrikoje kinai gali tikėtis užčiuopti ilgalaikio JAV ir Europos dominavimo sistemos Achilo kulną. Visai kaip ir kosmoso įsisavinimo srityje, kurią JAV po Šaltojo karo pabaigos, bandydamos taupyti lėšas, pastebimai apleido, Kinija skuba užimti susidariusias tuščias erdves. Ir tai jai visai neblogai sekasi, ne tik Afrikoje, bet ir Lotynų Amerikoje, kur natūralūs Kinijos draugai – aršiausi Jungtinių Valstijų oponentai, valdantys Kubą bei Venesuelą.
Penktadienio “The Christian Science Monitor” numeryje Scottas Baldaufas ir Josephas J. Schatzas cituoja Pekino verslo konsultacijų firmos direktorių Pieterį Snymaną, kurio teigimu, Afrikos lyderiams Kinija yra patrauklesnė, negu Vakarai. Esą Afrikai reikia ne šiaip pinigų ar infrastruktūros projektų, o nuolatinės partnerystės. Be abejo, šioje vietoje galima pridurti dar vieną kriterijų – Kinijos reikalavimai neturi nieko bendro su demokratijos sklaida ir žmogaus teisėmis, o tai daugumai Afrikos valstybių vadovų, be abejo, skamba netgi labai patraukliai.
Kinijos prezidentas nepasikuklino apsilankyti Sudane ir naftos gavybos klausimais derėtis su vietos politikais, tarptautinės bendruomenės kaltinamais savo šalies piliečių genocidu. Tradiciškai neblogus santykius Kinijos lyderis palaiko ir su Zimbabvės prezidentu Robertu Mugabe, per savo valdymo metus sugebėjusiu nuvesti pakankamai turtingą žemės ūkio kraštą ant ekonominės bedugnės slenksčio, infliacijai pastaruoju metu viršijant įspūdingą 1000 procentų ribą.
Vienas buvęs PAR diplomatas, pageidavęs išlaikyti anonimiškumą, kalbėdamas su žurnalistais, pabrėžė Kinijos naudojamos taktikos veiksmingumą. Pasak jo, kinai, siekdami iš tam tikros pasaulio valstybės gauti jiems reikalingų išteklių, visada ateina su viliojančiais pasiūlymais ir vienu paprastu pažadu – nesikišti į „vidaus reikalus“. Zimbabvėje ir Sudane Kinija visų pirma užsiima verslu – ji neketina kalbėti apie žmogaus teises ar genocidą. Be to, Kinija nėra ir tarptautinė korporacija, primena S. Baldaufas ir J. J. Schatzas,– priešingai negu didžiosios Vakarų bendrovės, ji gali įspūdingo dydžio paskolas tiesiogiai konvertuoti į politinę įtaką. Nebūdama Vakarų dalimi, Kinija taip pat jaučia turinti moralinę teisę subtiliai priminti Afrikos valstybėms jų skriaudas, patirtas kolonializmo laikotarpiu. Tą sėkmingai atliko Hu Jintao viešnagės PAR metu, bandydamas paneigti gana plačiai nuskambėjusias šios šalies prezidento Thabo Mbeki kalbas apie „naująjį Kinijos kolonializmą“.
Žinoma, ne viskas Kinijai gražu po beribiu Afrikos dangum, ir paties Hu Jintao vizitas, regis, dar nevirto naujojo imperatoriaus triumfu. Būtent pietinėse Afrikos šalyse – PAR ir Zambijoje – pastaruoju metu pastebimas didžiausias nerimas dėl augančios Kinijos įtakos ir kinų verslininkų darbo metodų. Praeitais metais vienas kandidatų Zambijos prezidento rinkimuose nedviprasmiškai žadėjo „išspirti kinus lauk“ ir pripažinti nepriklausomą Taivano valstybę. Nors jis ir nelaimėjo, už nedidelį atlyginimą kinų kontroliuojamose šachtose vargstantiems darbininkams jo idėjos turėjo patikti. Hu Jintao vizito Zambijoje metu taip ir neišdrįso apsilankyti vario turtinguose šalies regionuose, akivaizdžiai vengdamas galimų masinių protestų.
PAR, ekonomiškai stipriausia Afrikos valstybė, susiduria su kiek kitokio pobūdžio problemomis – jai svarbiausia nuo pigios kinų produkcijos apginti vietinius gamintojus. Hu Jintao šioje srityje padarė nuolaidų, praeitais metais sutikęs trečdaliu sumažinti tekstilės gaminių eksportą. Nepaisant to, prekybos tarp šių dviejų šalių mastai ir toliau auga pakankamai įspūdingu tempu.
Didžiąją viešnagę Afrikoje Hu Jintao neatsitiktinai baigė šeštadieniniu apsilankymu Seišelių salose – strategiškai svarbiame vakarinių Indijos vandenyno pakrančių punkte, kurį ateityje galima būtų efektyviau panaudoti naftos transportavimui bei netgi karinių bazių kūrimui, pastebi S. Baldaufas ir J. J. Schatzas. Išlydėdamas brangųjį svečia, Seišelių prezidentas nešykštėjo jam gražių žodžių apie bendrą abiejų valstybių ateities viziją bei maistingus pastarųjų 30 metų Kinijos ekonominio augimo vaisius.
Nors galutinio nugalėtojo kovoje dėl Afrikos, ko gero, dar teks ilgokai palūkėti, ir besiformuojančių stovyklų sėkmė atskirose šalyse turėtų skirtis, bendras Kinijos įtakos augimas šiuo metu jau yra sunkiai paneigiamas faktas. Kaip toli nužengs Kinijos ambicijos, kvestionuodamos tradicinę galios struktūrą tiek danguje, tiek ir žemėje, turėtų parodyti ateitis. Juk pamažu artėja metas, kai itin svarbius ir galbūt nelabai malonius sprendimus turės priimti ir Kinijos kaimyninės šalys, visų pirma – Japonija bei Rusija, per ilgus šimtmečius pavojingai pripratusios prie „patogaus“ gyvenimo miegančio milžino pašonėje.
