Pasaulis, kuriame mes gyvename, nėra saugi vieta ir tikriausiai niekada tokia nebuvo. Saugumo problema – amžina ir kelianti nerimą, grasinanti žmonių, valstybių ir gal netgi ištisų civilizacijų egzistavimui. Tai, kuriuo keliu galiausiai nutariame žengti, bėgdami nuo pavojų, savyje dažnai gali slėpti dar didesnio netikrumo ženklą.
Penktadienį pasirodžiusiame Pankajaus Mishros straipsnyje į šią problemą pažvelgta įdomiu aspektu – nagrinėjant Indijos kaip didžiausios pasaulio demokratijos gyvybingumo klausimą kovos su terorizmu ir liberaliosios Vakarų mąstysenos skeldėjimo fone. Indų kilmės autorius, žengdamas šiuo keliu, pasiremia Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretoriaus Davido Millibando neseniai išsakyta pastaba, jog šiais laikais politikai nebegali teigti gerai suprantą pasaulį, jeigu jie nesugeba suvokti, kaip šis pasaulis atrodytų pažvelgus indų akimis.
Šis Indijos išaukštinimas, pažymi autorius, tikriausiai yra visų pirma susijęs su augančia šalies ekonomine galia, kuri tikrai kelia europiečių (ir britų) verslininkų susidomėjimą. Tačiau neverta neigti ir to fakto, kad Indija pati savaime gausioje pasaulio valstybių šeimoje yra kone išskirtinis egzempliorius. Senokai perkopusi 1 mlrd. gyventojų ribą ir remdamasi į savitą, tūkstantmetes istorines šaknis turinčią civilizaciją, Indija iki šios dienos lieka maždaug 2 tūkst. etninių grupių bei visų didžiųjų pasaulio religijų išpažinėjų namais. Dominuojanti šalies religija yra induizmas, pripažįstantis pliuralistinę dievų bei pasaulio įvairovę, tačiau nuo seno išlaikęs istorinę įtampą santykyje su islamo tikėjimu. Iš to kylanti politinė ir religinė nesantaika – didžiausia valstybės problema nuo pat jos įkūrimo 1947 metais, palydėta kruvinų karų su atsiskyrusiu Pakistanu bei nusinešusi didžiojo taikos šauklio Mahatmos Gandžio gyvybę. Nepaisant to, visų svarbiausia atrodo tai, kad aukštu raštingumo lygmeniu negalinti pasigirti ir nuolatos brutalaus smurto apraiškų patirianti šalis štai jau 61 metus išlaiko veiksnias liberaliosios demokratijos institucijas ir, regis, neketina jų artimiausiu metu atsisakyti.
Unikali Indijos pliuralizmo tradicija, ko gero, yra didžiausias šalies turtas, padedantis atlaikyti dominuojančia religija grįsto nacionalizmo iššūkį. Masėms tikėjimo vardan linkstant į kruvinus susirėmimus, didžioji šalies intelektualinio elito dalis išlieka ištikima demokratijai. Netgi kraštutinės nacionalistinės BJP (Indijos liaudies partijos) valdymo laikotarpiu 1998-2004 metais nuosaikiosios politinės jėgos sugebėjo neutralizuoti didžiąją dalį agresyvios retorikos, o 2004 po netikėtai laimėtų priešlaikinių rinkimų premjeru tapo Manmohanas Singhas iš Kongreso partijos. Pažymėtina, jog jis yra pirmasis religinės sikų mažumos, sudarančios mažiau nei 2 proc. šalies gyventojų, atstovas, pasiekęs tokį aukštą postą.
P. Mishra savo straipsnyje ne tik atkreipia dėmesį į tai, kad Indijai yra būdingas daugiakultūriškumas, bet ir pabrėžia, jog būtent homogeniškas Europos visuomenių pobūdis, iš pagrindų atmetantis kitoniškumą, grasina Vakarų demokratijos tradicijai naujajame „kovos su terorizmu“ pasaulyje. Užuot pripažinę faktą, kad religinį ekstremizmą ir stiprėjančią migraciją skatina besaikė globalizacija bei nepavykęs buvusių Europos kolonijų modernizacijos projektas, europiečiai linksta pasiduoti savo iracionalioms baimėms, kurdami negatyvų islamo ir musulmonų paveikslą, teigia autorius. Dėl šios priežasties pažangios Europos valstybės imasi griežtinti savo įstatymus, nusižengdamos jas palaikančio liberalizmo principams, o viešumoje plinta pavojinga isterija dėl „islamizacijos“, „musulmonų antplūdžio“, ir vadinamojo „islamofašizmo“, kas įtartinai primena archetipinio Kito, tamsiosios absoliutaus blogio figūros, demonizavimą, taip dažnai sutinkamą Europos kultūros istorijoje ir taip skaudžiai pasireiškusį XX amžiuje.
Supaprastintame juodai-baltame pasaulyje matydami ir kalbėdami apie Kito keliamą grėsmę „baltajai civilizacijai“, europiečiai randa progą prisiminti savo „pranašesnes vertybes“, skubėdami pamiršti pamatinius liberalizmo priesakus arba juos pavojingai iškreipdami. P. Mishros cituojamas rašytojas Mukulas Kesavanas perspėja apie tai, kad musulmonų demonizavimas, virtęs viešosios politikos tikslu, jau yra pristatomas kaip tinkamas liberalios politikos projektas, ir ieško sąsajų tarp „raumeningojo Europos liberalo“ ir „karingojo Indijos fašisto“, kuris esą dažniausiai yra kilęs iš aukštesniojo visuomenės sluoksnio, bijančio žemesniųjų kastų ir jų keliamų teisėtų reikalavimų. Stiprėjančios ekonominės regionų konkurencijos ir masinės migracijos laikotarpiu Europoje stiprėjanti paranoidinė įtampa ir ksenofobija leidžia jeigu ne priimti tokį sulyginimą už gryną pinigą, tai bent jau mažų mažiausiai kalbėti apie pačią tokio lyginimo galimybę ir jo tikslingumą.
Apibendrindamas savo straipsnį, P. Mishra primena vieną iš kertinių Mahatmos Gandžio pasyvaus pasipriešinimo strategijos akmenų – sugebėjimą atskleisti stulbinantį neatitikimą tarp kolonijinės britų valdžios Indijoje moralinių įsipareigojimų ir tikrovėje išraišką suradusios baisios neteisybės ir imperialistinės priespaudos. Paklaustas, ką jis mano apie Vakarų civilizaciją, Gandis esą vieną kartą atsakęs, jog pastaroji „galėtų būti gera idėja“. Ir iš tiesų, tęsia autorius, civilizacija niekada nėra baigtinis dydis, pasiekimas, dėl kurio esą daugiau nebereikia rūpintis, ir, kaip parodė didysis Europos nuopuolis į moderniąją barbarybę XX amžiaus pirmoje pusėje, visų pirma ją turi saugoti aiškus savojo trapumo pripažinimas. Europos atveju tai reikštų pasiryžimą saugoti liberaliąsias vertybes nesulaikomai augančio kultūrinio pliuralizmo bei pavojingai stiprėjančio politinio ekstremizmo akivaizdoje.
Parengė Antanas Manstavičius
