Jis prastai atrodo, tai iškart matyti: antsvoris, paburkęs veidas. Kaip teigia pats M. Gorbačiovas, pastaruosius pusantrų metų jis praleido ligoninėje. Keturios operacijos per penkerius metus, sunki diabeto forma. Prieita netgi iki kuriozinių atvejų, kai pernai kovą „Twitter“ tinkle netyčia žmogus jau buvo „palaidotas“. Visa tai nepraeina be pėdsakų. Pastaruosius penkerius metus M. Gorbačiovas, kuriam šeštadienį sukako 82-eji, dirbo prie savo naujosios knygos „Vienui vienas“ (liet. vertimas „Vienui vienas“, Baltos lankos 2012). Melancholiškas originalo pavadinimas daug tiksliau atspindi knygos nuotaiką negu vokiškojo leidimo „Viskam savas laikas“.
Ar verta skaityti knygą pirmojo ir paskutinio SSSR prezidento, kuris prieš 21 metus pasitraukė iš politinės scenos? M. Gorbačiovas parašė penkias knygas, pirmoji jų buvo išleista dar 1987 metais ir skirta „perestroikai“. Vėliau pasirodė knyga apie Vokietijos sujungimą. 1995-aisiais šviesą išvydo knyga, kurios pavadinimo esminis žodis buvo „prisiminimai“. Ar ne viskas jau pasakyta? Galbūt jau pakankamai daug žinome apie M. Gorbačiovą?
Ne, ne viską. Knyga „Vienui vienas“, išleista pavasarį, pripildyta asmeninių reformatoriaus išgyvenimų ir yra skirta jo žmonai Raisai Gorbačiovai, mirusiai 1999-ųjų rugsėjį. Iš M. Gorbačiovo pamąstymų galima suprasti, kad jos mirties priežastis buvo ne leukemija, o jo „perestroika“ – skausmas ir didžiulė nuoskauda dėl to, kaip buvo pasielgta su Gorbačiovais po 1991-ųjų.
„Likimas buvo man palankus, jis suteikė man retą galimybę“, – yra teigęs buvęs valstybės vadovas. Tačiau prabėgus dviem dešimtmečiams po priverstinio atsistatydinimo jis ginčijasi su savo likimu.
Raisa Gorbačiova, kuri nebuvo itin mėgstama Sovietų Sąjungoje, šioje knygoje – kiekviename žingsnyje. Susituokę jie buvo beveik 46 metus. M. Gorbačiovo žmona mirė universitetinėje Miunsterio klinikoje likus visai nedaug laiko iki kaulų čiulpų persodinimo operacijos. „Mes kartu buvome laimingi. Ji padėjo man išgyventi sunkiausias mano gyvenime dienas“, – rašo M. Gorbačiovas.
Knygoje jis pasakoja, kaip jiedu susipažino, prisimena Raisos pomėgį gražiai rengtis, pasakoja, kad tik 30-ies ji pradėjo naudotis lūpdažiu. Pasakoja, kaip Spalio revoliucijos metinių metu 1953-iaisiasi jie šventė savo vestuves studentiškame bendrabutyje, rašo apie pirmąją jų naktį praėjus dviem savaitėms po vestuvių.
M. Gorbačiovas pasakoja apie priepuolį, kurį jo žmona patyrė Kryme 1991-ųjų pučo metu, apie suprastėjusį regėjimą, prasidėjusią depresiją. Jis aprašo jos kovą su mirtimi, paskutines dienas, kurias abu praleido Miunsteryje.
Viskas, apie ką rašo šioje knygoje M. Gorbačiovas, itin intymu. Ar išties skaitytojas norės tai žinoti? Tačiau buvusiam valstybės vadovui tai labai svarbu, visa ši knyga keliauja tiesiai iš jo širdies gilumų. Kiekvienam svečiui, kuris pas jį ateina, jis pirmiausia parodo savo žmonos portretą.
Skaitydamas šią knyga, supranti, ką jautė sovietų žmonės „perestroikos“ metu. Raisa Gorbačiova buvo ne tik valstybės vadovo žmona. „Tau su manimi pasisekė“, – dažnai sakė ji vyrui. Ir išties, skirtingai nuo M. Gorbačiovo, kuriam būdingas svajingumas, jo žmona buvo ryžtingesnė ir santūri.
M. Gorbačiovas mėgina pakeisti nusistovėjusį požiūrį į R. Gorbačiovą. Taip, jai buvo būdingos aristokratiškos savybės, kurias kai kurie laikė manieringumu. Tačiau gyvenime ji buvo atviras ir širdingas žmogus.
„Visos tos paskalos apie tai, kad ji priiminėjo politinius sprendimus ar darė man poveikį – visiška nesąmonė, – rašo M. Gorbačiovas. – Ji netgi nežinojo, kaip dirba politinis biuras. Ji daug daugiau dirbo, negu apie ją rašė laikraščiai. Kai Raisa buvo tarp „dangaus ir žemės“, kai visa šeima buvo kartu su ja, tada žmonės pagaliau, suprato, kad mus siejo stiprūs jausmai.“
Knyga „Vienui vienas“ leidžia pažvelgti į paskutinių dviejų dešimtmečių sovietų eros politinį gyvenimą iš vidaus. Nieko bendro su pateikiamais „vienybe ir darna“ tai neturėjo. Visur intrigos, papirkinėjimai, prekyba pareigomis.
M. Gorbačiovas ilgai su tuo nebuvo susidūręs. Netgi baigęs teisės studijas jis nėjo į, kaip buvo priimta, prokuratūrą, mat grėsė paskyrimas į Sibirą arba Tadžikistaną. Tokiu atveju geriau jau į gimtąjį Stavropolį, nusprendė M. Gorbačiovas. Ten ir prasidėjo jo partinė karjera.
Yra žinoma, kad M. Gorbačiovą globojo Jurijus Andropovas, trumpą laiką ėjęs TSKP CK sekretoriaus pareigas. Tačiau knygoje M. Gorbačiovas pasakoja, kokie glaudūs buvo jo ryšiai su buvusiu KGB vadu, SSSR maršalu Dmitrijumi Ustinovu, kuris Brežnevo ir Andropovo valdymo metu buvo gynybos ministras. Abu jie patikėjo jaunu Gorbačiovu ir 1978-ais metais nusprendė pristatyti jį vyraujančiam Kremliaus elitui. Geresnių globėjų sovietų sistemoje nelabai buvo galima tikėtis.
J. Andropovas žinojo, kaip atsargiai reikia veikti „gyvačių lizde“, kad naujokas M. Gorbačiovas nebūtų sutraiškytas politinio biuro. Jis ne sykį norėjo atsisakyti savo ketinimų. Jau prieš mirtį jis rašė laišką CK partijai ir siūlė perduoti vadovavimą CK sekretoriatui jaunajam M. Gorbačiovui, tačiau būtent šis siūlymas paslaptingai dingo iš laiškų CK nariams.
Kalbama apie pačią galingiausią tuo metu komunistinio pasaulio galybę. Kai kurie įvykiai, pasak M. Gorbačiovo, labiau priminė tragikomediją ir farsą. 1979 metais jis norėjo pasikviesti savo kaimyną J. Andropovą (jų užmiesčio sodybos buvo šalimais) pietų. Tačiau KGB vadas atsisakė kvietimo. „Kai tik būčiau su žmona išėjęs per namų slenkstį, apie tai iškart būtų pranešta Leonidui Iljičiui (red. tuometis TSKP CK generalinis sekretorius Leonidas Brežnevas). Visur persekiojo piktos paskalos: kas, kur, kodėl, kur“, – rašo M. Gorbačiovas.
M. Gorbačiovas pasakoja apie tai, kaip TSKP CK generalinis sekretorius Konstantinas Černenka 1985 metais likus dviem savaitėms iki mirties pasirodo televizijos ekranuose šalia balsavo urnos savo rinkimų apygardoje ir įmeta balsavimo biuletenį į balsadėžę. Iš tikrųjų veiksmas vyko ligoninės palatoje, o K. Černenka filmavimo metu griuvo ant žemės. Be abejonės, tokie vaizdai buvo iškirpti.
„Dieve mano,mes visa tai ir taip numanėme“, – pasakys daugelis. Tačiau svarbu yra tai, kad M. Gorbačiovas savo 600 puslapių knygoje pateikė kritišką nuomonę apie savo paties politinius pasiekimus ir pačią „perestroiką“.
Jis nenorėjo revoliucijos. Šalies pertvarka, jo manymu, turėjo trukti 25–30 metų. Tai tam tikra prasme savigyna – jis, valstybės vadovas, buvo teisingame kelyje, tačiau tapo aplinkybių auka. Jis pripažįsta savo klaidas – 1985 metais, kad prasimuštų, jam reikėjo skrupulingiau išnaudoti partinį aparatą; jis nespėjo pakeisti viso nomenklatūrinio „paveldo“, tapti naujos partijos lyderiu, kaip jam tuo metu daugelis patarinėjo. Tačiau ne, tuomet viskas neatrodė „taip paprasta“.
Dabar M. Gorbačiovas atvirai prakalbo apie tai, kuriuo momentu jam tapo aišku, kokią atsakomybę ant savęs užsikrovė. Tai buvo 1986-ieji, kai naftos kainą krito iki 10 dolerių ir užsienio valiutos pajamos šalyje sumažėjo dviem trečdaliais. Tuo pat metu buvo pakelti atlyginimai ir pensijos. Dėl antialkoholinio „sausojo įstatymo“ smarkiai sumenko mokesčių surinkimas.
Kitas kertinis momentas buvo, jo žodžiais, pirmieji tam tikra prasme laisvi rinkimai 1989-ųjų kovą, kuriuose fiasko patyrė komunistai, būtent po to M. Gorbačiovo priešininkai perėjo į kontrataką. Komunistų partija turėjo išmokti šio pralaimėjimo pamoką ir prisiimti moralinę atsakomybę už pliuralistinę tautą, rašo M. Gorbačiovas. Kokia iliuzija! Partija jau buvo negrįžtamai diskredituota.
Apie ką dar kalbama knygoje? Apie Jelciną, dar apie Jelciną. Gorbačiovas iki šiol negali sau atleisti, kad būtent jis atvėrė kelią į politinę sceną provincialiam Sverdlovsko rajono TSKP sekretoriui. 1991 metais B. Jelcinas tapo jo atstatydinimo kaltininku. Paskui B. Jelcinas įgavo daugybę privilegijų, o jis – tik dviejų dolerių vertės pensiją ir jokio teisinio imuniteto. Jis negali suprasti, kodėl amerikiečiai taip atlaidžiai pažvelgė į B. Jelcino krytį – Baltųjų rūmų apšaudymą 1993 metais.
M. Gorbačiovas savo knygoje rašo apie tai, ką anksčiau galėjo papasakoti tik artimiausių draugų ratui. 1987-ųjų lapkričio 9 dieną, kai partijos vadovybės akivaizdoje buvo sulygintas su J. Stalinu, jis bandė nusižudyti. CK nušalino jį nuo pirmojo Maskvos TSKP sekretoriaus pareigų ir pervedė į Statybų reikalų komitetą. Pasirodė, kad neilgam.
Vėliau tapo žinoma, kad B. Jelcinas buvo skubiai paguldytas į ligoninę. „Širdies priepuolis“, – tuo metu buvo kalbama. Dabar M. Gorbačiovas pasakoja apie tai, kad jo konkurentas bandė kanceliarinėmis žirklutėmis nusižudyti savo kabinete.
Tačiau M. Gorbačiovas neišplėtojo šios temos. Jeigu savižudybė būtų pavykusi, viskas būtų galėję būti visiškai kitaip? Galbūt, M. Gorbačiovas ir šiandien dar būtų prezidentas?
