Anglijoje blusų turguose visokio gėrio gali įsigyti pusvelčiui. Lietuviai šiuos daiktus moka panaudoti ne tik savo reikmėms, bet ir parduoti keleriopai brangiau.
Lietuviškas biznis
Dar būdama Lietuvoje su baltu pavydu internete stebėdavau žmones, pardavinėjančius naudotus daiktus iš užsienio. Kartą ieškojau pirkti vaikui naudotos automobilinės kėdutės. Tokia pardavėja galėjo pasigirti parduodanti kone dvidešimt naudotų automobilinių kėdučių ir daugiau žaislų. Pigiausia kėdutė kainavo apie šimtą litų, tad pasiskambinau ir paprašiau atvežti parodyti.
Netrukus į mano kiemą įvažiavo automobilis, kurį vairavo labai komunikabilus vyriškis. Jis atsivežė net tris kėdutes, tačiau visomis nusivyliau. Nesinorėjo mokėti šimtą litų už visiškus draiskalus, nors prekijas išsijuosęs tikino, jog tai „superpatvarūs“ ir saugūs daiktai.
Įsišnekėjom. Jiedu su žmona — bedarbiai, verčiasi naudotų daiktų iš Anglijos prekyba. Ji einasi puikiai — galima gyventi.
Pasakojo, jog turi Anglijoje draugų. Šie suranda (greičiausiai surenka prie konteinerių paliktus) neblogų daiktų bei, susitarę su vilkikų vairuotojais, siunčia jam į Lietuvą. Šeimyna tuos daiktus parduoda. Pelną dalijasi visi verslo dalininkai.
Kita už užsieniečio ištekėjusi lietuvaitė Anglijoje augina vaikelį, tačiau tuo pačiu metu sugeba plėtoti ir mažą nelegalų versliuką Lietuvoje. Lietuviškuose interneto tinklalapiuose pilna jos skelbimų apie parduodamus naudotus kūdikių žaislus, dviratukus, taip pat ir automobilines kėdutes. Didesnių žaislų kainos siekia kone šimtą litų. Man jos atrodė per aukštos, tad vaikui negalėjau nupirkti ir naudotų.
Tuo tarpu iš internetinių komentarų atrodė, kad prekyba vyksta puikiai. Moterys rašydavo, jog nepagauna pardavėjos, o norėtų užsisakyti po kelis daiktus. Taigi pardavėja sėdėdavo Anglijoje bei su pirkėjomis bendraudavo elektroniniu paštu, o daiktai jau būdavo susiųsti Lietuvoje gyvenančiai mamai ir šiai tekdavo pabūti pašto kurjere, t.y. pristatyti prekę klientams.
Anglai aukoja — lietuviai pardavinėja
Vos pradėjusi dirbti Anglijoje norėjau pamatyti, iš kur lietuvaičiai ima daiktus, kuriuos sugeba taip meistriškai parduoti. Realios galimybės pranoko svajones. Šioje šalyje naudoti daiktai tikrai labai pigūs, bet visgi reikia mokėti juos surasti. Girdėjau, kad lietuvaičiai juos surenka ne tik gatvėse, bet ir ima iš labdaringų organizacijų... veltui, o paskui parduoda.
Egzistuoja ir vadinamosios „labdaros parduotuvės“, bet Anglijoje jos veikia kitokiu principu. Lietuvoje labdaros parduotuvėse mes greičiausiai perkame tai, ką patiklūs užsieniečiai paaukojo apsišaukėliams labdaros rinkėjams. Šie tuos drabužius parvežė į Lietuvą, pardavinėja ir iš to gyvena.
Tuo tarpu angliškose labdaros parduotuvėse pardavinėjami tų pačių patiklių tautiečių paaukoti drabužiai bei daiktai, bet lėšos skiriamos įvairioms paramos reikalingoms sritims: sergantiesiems širdies ligomis, benamiams gyvūnams ar panašiai. Ir pardavėjais ten dirba, ir drabužius plauna, lygina bei paruošia prekybai savanoriai. Vis dėlto labdaros parduotuvėse panešioti apdarai brangesni nei turguje.
Mano mieste blusų turgus organizuojamas pačiame centre įsikūrusio prekybos centro mašinų saugojimo garaže. Tai prilygsta kone didžiulei sporto aikštei. Blusų turgus veikia nuo 9 valandos ryto, tačiau aistringiausi gėrybių medžiotojai susirenka kone pusvalandžiu anksčiau ir laukia. Tuo tarpu į turgų viena po kitos plūsta lengvosios mašinos, kai kurios kimšte prikimštos įvairiausių daiktų, kai kurios tempia net priekabas.
Tai tarsi šansas pirkėjams apsižiūrėti, kur sustos automobilis su tau rūpimu daiktu, tarkim, dviračiu. Vairuotojas sumoka už įvažiavimą ir sustoja nurodytoje vietoje, tačiau pardavėjas negali išimti dviračio ir tau jį parodyti — draudžia taisyklės. Išdėlioti prekes leidžiama tik atėjus prekybos laikui, kai visos mašinos jau savose vietose. Viską prižiūri daugybė turgaus darbuotojų geltonomis liemenėmis — taip išvengiama chaoso.
Prekybininkų skaičius svyruoja: vieną sekmadienį jų labai daug, kitą — tik pusė aikštelės. Ypač esant blogam orui. Tačiau norinčiųjų ką nors įsigyti visada labai daug.
„Medžioklės“ trofėjai
Pabandysiu suskaičiuoti, ką nusipirkau praėjusį sekmadienį. Prie vieno automobilio sėdėjo vyriškis su paaugliu sūnumi. Jų daiktai buvo sumesti į dėžes, o šios sukrautos aplink mašiną. Pasirausiau vienoje iš dėžių. Patyrę lietuviai yra perspėję, kad „lobiai“, t.y. pigūs ir geri daiktai, slypi būtent ten. Nes jei geras daiktas gražiai pakabinamas, greičiausiai tu jo nebespėsi pagriebti — nupirks kas nors kitas, jei vis dar kabo — greičiausiai prašoma per didelė kaina.
Taigi dėžėje radau nuostabią naujutėlę puošnią suknelę mergaitei. Galima spėti, kad jos niekas niekad net neužsivilko — blizga. Pavyko nusiderėti iki 2 litų. Ji keliaus į Lietuvą mano sesers mergaitei.
Pas dėdulę, ant žemės išsidėliojusį daugybę prekių, radau du naujus odinius kamuolius, — net nepripūsti. Sutarėm: vieno kaina — du litai.
Tokia damutė man pardavė naują raudoną rankinę su prie jos pritaikyta pinigine. Kelioninė, sportiška. Net neišpakuota. Sumokėjau net 6 litus. Kai parsinešiau namo, kolegė ėmė nervingai kasytis paausį ir sakė: „Aš už panašią 120 litų mokėjau. Viskas, eisiu į turgų.“
Tą kartą dar nupirkau sesers mergaitei rankinę už 4 litus, vaikui žaislinį mikrofoną ir žaislinį mobilųjį telefoną (po 2 litus), tėčiui gerą šiltą megztinį — 8 litai. Galiausiai radau vaikui žaislinį būgną su lazdelėmis — tik 4 litai. Apie tokį jis seniai svajojo. Žodžiu, sekmadienio turguje išleidau apie 50 lietuviškų litų, o grįžau su didžiule rankine. Kone vilkau ją žeme — tokia sunki buvo, kad negalėjau panešti.
Galiu pasigirti ir ankstesniais savo savaitgalių trofėjais: į Lietuvą jau iškeliavo dvi elektrinės duonkepės su naudojimosi knygutėmis, priedais, — puikiai veikia (kaina 10— 15 litų). Mano mama ir sesuo dabar kepa namuose duoną. Savo kelionės į mūsų tėvynę laukia mikrobangų krosnelė, apynaujė, bronzinė (4 litai). Dar gruodį namo išvažiavo keturi didžiuliai žaisliniai automobiliai vaikui (vieno kaina — 2 litai).
Viskas čia siaubingai pigu. Jeigu sakote, kad negražu pirkti naudotus daiktus ir jais užgriozdinti Lietuvą, drįsiu paprieštarauti. Mums jų reikia, bet pas mus jie neįperkami. Ką gi daugiau daryti? Tiesa, bandėm su sese mano susiųstas gėrybes ir pardavinėti. Nieks neperka. Matyt, mes neturim prekybininko gyslelės.
citata: Pas dėdulę, ant žemės išsidėliojusį daugybę prekių, radau du naujus odinius kamuolius, — net nepripūsti. Sutarėm: vieno kaina — du litai.
Emigranto užrašai (...).
