Irano Islamo Respublikos prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas pastaruoju metu lieka bene matomiausiu didžiosios pasaulio scenos aktoriumi, viešai abejojančiu žydų genocido Antrojo pasaulinio karo metais faktu.
Pastarasis M. Ahmadinejado apsilankymas Jungtinių Tautų (JT) Generalinėje Asamblėjoje, kaip ir derėjo tikėtis, netruko įgyti skandalingą atspalvį ir, ko gero, sustiprino Irano prezidento kaip Holokausto neigėjo įvaizdį. Iraniečių kilmės Vokietijos politologas Wahiedas Wahdad-Haghas interneto leidiniui „World Politics Review“ skirtame straipsnyje pabandė naujai pažvelgti į Holokausto temos eksploatavimą kaip oficialiosios Irano propagandos instrumentą.
W. Wahdad-Haghas atkreipė dėmesį į įdomų pastarojo meto Irano masinės kultūros reiškinį – naują televizijos serialą, kuriam laikui užvaldžiusį „barzdotąją dėžę“ – televizorių, tradiciškai dominuojamą barzdotų islamo dvasininkų ir jų ugningų kalbų. Pastarosiomis savaitėmis kiekvieną pirmadienio vakarą milijonai Irano gyventojų skuba žiūrėti 22 serijų trilerio „Nulio laipsnių posūkis“ (nuotraukoje – kadras iš serialo, o ir „Youtube“ jau galima pamatyti kelis epizodus), kurio veiksmas sukasi apie didžiąją Europos žydų persekiojimo Antrojo pasaulinio karo metais problemą.
Kaip bebūtų keista, valstybinė Irano televizija neskuba strimgalviais neigti Holokausto, tokiu būdu tarsi prieštaraudama oficialiojo Teherano pozicijai. Serialas, kuris iš dalies yra paremtas realiais faktais, pasakoja apie jauno iraniečio musulmono Habibo Parsos, Paryžiuje studijuojančio filosofiją, ir žydų kilmės prancūzės meilės istoriją vokiečių okupacijos metais. Jaunasis filosofas gelbsti savo mylimąją ir jos artimuosius, atsidūrusius mirtiname pavojuje, parūpina jiems iranietiškus dokumentus ir padeda išvykti į Iraną.
Seriale sumaniai išnaudojama ta aplinkybė, jog vienas Irano diplomatų, rezidavęs Paryžiuje, Antrojo pasaulinio karo metu iš tiesų prisidėjo prie žydų gelbėjimo, išduodamas jiems suklastotus pasus ir tokiu būdu sudarydamas sąlygas daugiau nei tūkstančiui žydui pasprukti iš nacistinio režimo gniaužtų. Musulmonas, gelbstintis žydus, nėra toks jau didelis netikėtumas, netgi kai šis įvaizdis skleidžiamas valstybės kontroliuojamos Irano televizijos, pabrėžia autorius. Šiaip ar taip, žydai yra pripažinta religinė mažuma, iš kurios oficialiai reikalaujama tik to, kad pripažintų islamiškąjį šariato teisyną valstybės teisinės sistemos pagrindu. Tiesa, iš Irano jie pamažu traukiasi, ir šio proceso pradžia neatsitiktinai sutapo su 1978-79 metų Islamo revoliucijos pergale.
Seriale vaizduojama situacija yra ypatinga būtent tuo, kad „totalitaristinės“ Irano teokratijos plačiai kultivuojamas antisemitizmas čia įgauna kiek rafinuotesnę formą, teigia W. Wahdad-Haghas. Greta prezidento M. Ahmadinejado, rengiančio „mokslines“ konferencijas, kad paneigtų ar sumenkintų Holokausto reikšmę, ir Aukščiausiojo (revoliucijos) lyderio Ali Khamenei, kategoriškai atmetančio „Holokausto mitą“, iškyla tiesiogiai masinei kultūrai skirtas produktas, patrauklus „saviškiams“ ir klaidinantis Vakarų auditoriją.
„Nulio laipsnių posūkis“ primena iraniečių auditorijai tai, ką jie ir taip žino – kad nacionalsocialistai kadaise persekiojo žydus. Tačiau tikroji žinia, kurią skleidžia šis masinės kultūros produktas, W. Wahdad-Hagho tvirtinimu, yra visai kita – ji kalba apie vadinamąjį „sionistų melą“. Žydų valstybė kaip sionistų kūrinys turi būti pasmerkta ir paneigta, nes ji esą yra kilusi iš sionistų ir nacionalsocialistų bendradarbiavimo. Filme sionistų agentai, siekiantys Izraelio įkūrimo, nueina taip toli, kad Paryžiuje nužudo žydų rabiną. Tokiu būdu dar negimusi valstybė simboliškai pašlakstoma brolžudiška kraujo auka, ir oficialioji Islamo Respublikos propagandos mašina tyliai triumfuoja. Kiekvieną pirmadienio vakarą Irano televizijos žiūrovai vis iš naujo sulaukia patvirtinimo, kad žydai yra toleruotini ir gerbtini tik tol, kol jie paklūsta islamo viršenybei. Tačiau nepriklausoma, moderni Izraelio valstybė, veikianti pagal Vakarų demokratijos modelį, esą negali būti toleruojama.
Iš tiesų M. Ahmadinejadui, šiai pasaulinio lygio popžvaigždei, nebūtina kategoriškai neigti nacistinį žydų persekiojimą, ir jis to nedaro. Kur kas patogiau – radikaliai iškreipti Holokausto sampratą, paversti ją nebeatpažįstamą šiame naujame interpretacijų raizginyje, ir galiausiai atsukti prieš Izraelį, tokiu būdu dvi problemas – Holokausto ir Palestinos – suliejant į vieną. „Kodėl palestiniečiai turi mokėti už Holokaustą?“ – štai naujasis klausimas, labai tikėtina, atsirėmęs į pačią Irano užsienio politikos šerdį.
Ir W. Wahdad-Haghas, kiek geriau pagalvojęs, nebesistebi vis aršiau Europoje galvą keliančiu antisemitizmu.
Parengė Antanas Manstavičius
