APEC susitikime Rusijos prezidentas V. Putinas turėjo jaustis komfortiškai. Renginys vyko draugiškoje teritorijoje, o JAV prezidentas B. Obama neturėjo stipraus sąjungininkų užnugario. Simboliniu suvažiavimo įvykiu tapo epizodas, kai Rusijos prezidentas užmetė pledą ant pečių Xi Jinpingo žmonai. „Meškos flirtas su drakonu ant pražangos ribos (Kinijoje tokio pobūdžio gestai vertinami kaip dominavimo demonstravimas) siekiant jo paramos.“ Ir V. Putinas turėjo likti patenkintas. Pekinas nesureikšmino jo dviprasmiško elgesio ir pasirašė su Rusija net 17 dokumentų, susijusių su bendradarbiavimu energetikos srityje („Gazprom“ vadovas A. Mileris pažymėjo, kad vidutinėje perspektyvoje rusų dujų eksporto į Kiniją apimtis gali viršyti europinę).
Taip pat suvažiavimo išvakarėse Rusijos vadovas sukritikavo amerikietišką Ramiojo vandenyno partnerystės idėją: „Tai dar vienas JAV bandymas sukurti palankią sau regioninio ekonominio bendradarbiavimo architektūrą“, – pažymėjo jis, taip paremdamas Kiniją, kurios narystė Amerikos projekte nenumatyta. „Manau, kad tokių didelių regioninių žaidėjų kaip Rusija ir Kinija nedalyvavimas jame vargu ar leis sukurti efektyvų prekybinį-ekonominį bendradarbiavimą. Daugiašalė ūkinių ryšių Azijos ir Ramiojo vandenyno regione sistema gali būti tvirta tik su sąlyga, kad bus atsižvelgta į visų regiono valstybių interesus. Toks požiūris atsispindi Pekino pasiūlytuose Laisvosios prekybos zonos Azijos ir Ramiojo vandenyno regione formavimo skatinimo gairėse, kurios bus svarstomos artimiausiame APEC lyderių susitikime“, – sakė V. Putinas, ir kinų projektas Pekine iš tiesų sulaukė didesnio dėmesio.
Tiesa, per APEC suvažiavimą įvyko atskiras Kinijos ir JAV lyderių susitikimas (o su V. Putinu B. Obama tik trumpai pasišnekučiavo „ant kojų“, t. y. stovėdami). Bet jo rezultatai, palyginti su 17 energetinių dokumentų, pasirašytų su Rusija, atrodo neįtikinamai. Maža to, šalys sutarė dėl elgesio taisyklių susitikus Amerikos ir Kinijos kariams jūroje ar sausumoje, o tai iš esmės reiškia, jog įtampa tarpvalstybiniuose santykiuose pasiekė tokį lygį, kad reikia tartis dėl kariškių elgesio taisyklių siekiant išvengti galimų konfliktinių situacijų eskalavimo.
Trumpai sakant, APEC susitikimas dar kartą parodė, kad Rusijos ir Amerikos santykiai įtempti, o Kinija demonstruoja vis didesnį palankumą Maskvai, kuri atsako tuo pačiu. Kaip pažymėjo Vilsono centro ekspertas Zheng Wangas: „Per pastaruosius šešerius metus JAV ir Kinijos dialogas prarado stabilumą, sustiprėjo abipusis įtarumas ir nepasitikėjimas strateginiu lygmeniu. Ir dabar didėja susirūpinimas, kad tas abipusis nepasitikėjimas gali peraugti į strategines abiejų pusių klaidas“.
G 20 susitikime Australijoje V. Putinui jau nebuvo taip lengva kaip Pekine. Tai akivaizdžiai parodė Kanados ministro pirmininko jam pasakyti žodžiai: „Aš manau, kad paspausiu Jūsų ranką, bet galiu pasakyti Jums tik viena: Jūs turit išsinešdinti iš Ukrainos.“ Prieš tai B. Obama Kvinslando universitete dar kartą pareiškė, kad Rusijos agresija Ukrainoje yra grėsmė visam pasauliui. Suvažiavimo išvakarėse Rusijos TV Pirmasis kanalas įmetė provokuojančią nuotrauką, kuri turėjo įrodyti, kad Malaizijos „Boeing“ numušė Ukrainos naikintuvas (turbūt – specialiai Australijos vadovui). Tačiau Vakarų spauda greitai užgesino šią temą ir net Rusijoje daug kas suabejojo pateiktos medžiagos tikroviškumu (daugiau apie tai: geopolitika.lt). Trumpai sakant, nepavyko. O viską apibendrino ES Tarybos vadovas D. Tuskas: „Manau, gerai, kad prezidentas Putinas pamatė ir pajuto, ką pasaulis mano apie jo ir Rusijos piliečių veiksmus Ukrainoje“.
Tiesa, V. Putinas savo spaudos konferencijoje prieš išvykdamas kalbėjo apie draugišką suvažiavimo atmosferą ir išsakė viltį, kad abi pusės geriau suprato viena kitos poziciją. Tačiau Rusijos prezidento išskridimas iš Australijos anksčiau laiko itin iškalbingas – jokio abipusio supratimo nėra. Susitikimai su Vokietijos, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos vadovais nieko nepakeitė. Dialogas neįvyko, jo ir sunku buvo tikėtis a priori. Šalys liko prie savo pozicijų. V. Putinas ją puikiausiai suformulavo savo interviu Vokietijos televizijos kanalui ARD dar prieš APEC suvažiavimą. Užtenka pacituoti vieną atkarpą: „Jūs norite, kad centrinė Ukrainos valdžia visus ten [separatistinėse Donbaso teritorijose] sunaikintų, visus savo politinius oponentus? Mes nenorime. Ir neleisime“ (beje, grįžęs namo Rusijos prezidentas susitikime su Visos Rusijos liaudies fronto aktyvu pareiškė, kad Amerika nori Rusijos sąskaita spręsti savo problemas ir priversti Maskvą vykdyti jos valią). Akivaizdu, kad tokiame kontekste joks Rusijos ir Vakarų kompromisas neįmanomas.
Apibendrinant galima teigti, kad konkrečiai APEC ir G 20 susitikimų darbotvarkė beveik nieko nedomino – dėmesio centre buvo V. Putinas ir jo oponentai (pasaulio spaudos apžvalgą dvidešimtuko suvažiavimo tema galima paskaityti). Išvada – Vakarų ir Rytų, G7 ir BRIKS, Rusijos (Kinijos) ir JAV (Europos) priešprieša tampa vis ryškesnė ir aštresnė.
Rusijos–Kinijos–JAV santykius galima charakterizuoti, remiantis toliau pateikta skale:
JAV-----/-----Kinija----->/(1)----->/(2)-----Rusija
Kaip galima matyti iš skalės vaizdo, priešingi poliai – JAV ir Rusija. Jų interesai aiškūs ir kiekviena nori savo pusėn patraukti trečią jėgą – Kiniją. Pekinas nenori rinktis tarp Maskvos ir Vašingtono, siekia turėti konstruktyvius santykius tiek su Rusija, tiek su Amerika. Kitaip tariant, Kinija stengiasi laikytis viduryje, bet jos santykiai su Jungtinėmis Valstijomis gali gerėti tik iki tam tikros ribos (Pekinas iš esmės atmetė Z. Brzezinskio geopolitinio aljanso – G2 – idėją ir atsisakė paremti Vakarų sankcijas RF atžvilgiu), o jos bendradarbiavimo su Rusija riba pasistūmėjo glaudesnio suartėjimo link (2 atžyma): kinai ne tik perka rusišką ginkluotę, bet ir didina savo energetinę priklausomybę nuo rusiškų išteklių, dvišalėje prekyboje svarstoma pereiti prie rublio ir juanio.
Taigi gauname klasikinę istorinę situaciją, kai du stambūs žaidėjai, kuriuos sunku pavadinti sąjungininkais, ima artėti vien tam, kad pasipriešintų trečiam, pretenduojančiam į lyderystę / hegemoniją (B. Obama pastaruoju metu savo kalbose akcentuoja Amerikos kaip pasaulio lyderės, suprask – hegemono, statusą). Kartu manytina, kad pragmatiški ir gudrūs kinai pagalvojo, jog tegu Maskva, o ne Pekinas būna priešakinėje priešpriešos su Amerika linijoje, o kad Rusija išsilaikytų, ją galima paremti ilgalaikiais energetiniais kontraktais ir atsisakius prisijungti prie vakariečių sankcijų (juolab kad tai ekonomiškai naudinga ir Maskvos konflikto su Vakarais kontekste iš Rusijos galima gauti papildomų ekonominių nuolaidų ir preferencijų). Tokia strategija Kinijai, žinoma, irgi kainuoja (santykiai su JAV neišvengiamai komplikuojasi, bet tai vis tiek „pigiau“ (politine, ekonomine ir karine prasme) negu tiesioginė geopolitinė konfrontacija su Amerika, negu „didelis Honkongas“.
Kad ir kaip būtų keista, Pekino fronto linija šiandien, atrodo, irgi driekiasi Ukrainoje.
