Prieš 70 metų prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Taip teigiama istorijos vadovėliuose, tačiau realiai 1939 metų rugsėjo 1 dieną Vokietija užpuolė Lenkiją. O po kelių savaičių į tą pačią Lenkiją įsiveržė nacistinės Vokietijos artimiausia sąjungininkė komunistinė Sovietų Sąjunga. Ir ta proga surengė bendrą karinį paradą Lietuvos Brastoje. Taigi, tai buvo dviejų sąjungininkų karas prieš trečią valstybę matant visam pasauliui.
Du artimiausi sąjungininkai
Didžioji Britanija ir Prancūzija, nors ir buvo įsipareigojusios kovoti Varšuvos pusėje, paskelbė karą Vokietijai, tačiau nesiėmė jokių realių veiksmų. Lenkija paprasčiausiai buvo atiduota naciams ir komunistams.
Šiandien spėliojama, ką pasakys Rusijos premjeras Vladimiras Putinas, atvykęs į Lenkiją paminėti karo pradžią, tačiau pamirštama, kad Sovietų Sąjungai ir dabartinei Rusijai Antrasis pasaulinis karas buvęs nebuvęs - ten buvo ir tebėra minimas Didysis Tėvynės karas, prasidėjęs praėjus beveik metams po Lenkijos sudorojimo, kai 1941 metų birželio 22 dieną Vokietija peržengė Sovietų Sąjungos sieną, aplenkusi sovietų planus įsiveržti į Europą ir pradėti jos "išvadavimą".
Galima numanyti, kad tai ir bus pagrindinis V.Putino leitmotyvas: žinoma, 1939 metų rugsėjo 1-oji žymėjo karo pradžią, tačiau tai buvo tik vienas kruvinų konfliktų valstybių istorijoje, suprask, ne pats svarbiausias. Tuo metu Rusijos žmonės nugalėjo nacizmą ir išgelbėjo pasaulį, kovodami Didžiajame Tėvynės kare. Ir jis bus iš esmės teisus, nes Antrasis pasaulinis karas, kaip jis suprantamas demokratiniame pasaulyje, prasidėjo Sovietų Sąjungai ir nacistinei Vokietijai esant artimiausiomis sąjungininkėmis ir kartu rengiant karines operacijas. Deja, visiems minėjimo dalyviams drąsos tai pasakyti viešai ir šį kartą pritrūks.
Kartojamos tos pačios klaidos
Antrasis pasaulinis karas baigėsi dar didesne didžiųjų valstybių niekšybe nei Lenkijos palikimas vieno iš dviejų nusikalstamų rėžimų akivaizdoje. 1944 metais buvo pasirašyti Jaltos susitarimai, kurie iš esmės įtvirtino Ribbentropo ir Molotovo pakto slaptųjų protokolų susitarimus. Tik šįkart tam pritarė Didžiosios Britanijos ir JAV vadovai... Taigi didžiosios valstybės šiandien nelabai kuo turi didžiuotis. Taip, žuvo milijonai jų piliečių, tačiau jos neįvykdė savo prieškarinių įsipareigojimų ir gynė tik save.
Taip jos leido stiprėti stalinistiniam banditizmui Baltijos šalyse, Lenkijoje ir kitose sovietų užgrobtose valstybėse, kaip ir savo metu nepasipriešino Adolfo Hitlerio vykdytoms agresijoms Austrijoje, Čekoslovakijoje, Klaipėdos krašte. Taip pat, kaip ir dabar pro pirštus žiūri į Rusijos agresiją Ukrainos, Moldovos, Gruzijos atžvilgiu...
Nors šiandien jos ir elgiasi lygiai taip pat, kalbėdamos apie savo veiksmus per Antrąjį pasaulinį karą, vis dėlto visos šalys nori pasirodyti geresnės ir teisingesnės nei buvo. Pavyzdžiui, Prancūzija save traktuoja kaip vieną iš šį karą laimėjusių šalių, nors labiau nevykusios istorijos nesugalvosi. Paryžius kapituliavo per mėnesį, tačiau Prancūzija iki šiol mėgina kurti legendą apie savo reikšmingą indėlį į karo lemtį. Tik amerikiečiams ir britams primygtinai siūlant Stalinas nusileido, ir Prancūzija, paaiškėjus karo baigčiai, imta traktuoti kaip lygiavertė antihitlerinės koalicijos šalis. Greičiausiai iš to ir kyla šiandienio Paryžiaus užsienio politikos kompleksuotumas, kai ši šalis vis mėgina įrodyti esanti gerokai reikšmingesnė, nei yra iš tikrųjų. Beje, prieš Antrąjį pasaulinį karą Prancūzija taip pat vaizdavo labai stiprią, įtakingą ir galingą valstybę...
Geriausia karo pasekmė
Antrasis pasaulinis karas baigėsi ir per penkerius metus buvo sukurta saugumo sistema, galiojanti iki šiol. Agresyvi Rusija kartu su okupuotomis valstybėmis iš vienos pusės ir JAV pastangomis laisva bei demokratiška Europa - iš kitos. Tai vienareikšmiškai buvo geriausia karo pasekmė šimtams milijonų europiečių, kadangi užtikrino jų saugumą ir gerovę. Galima palyginti, kaip keitėsi gyvenimo lygis laisvoje Danijoje ar Liuksemburge ir kas dėjosi okupuotoje Lietuvoje, kur klestėjo deficitai, "blatai" ir pasirengimas pasaulinei revoliucijai.
Ši saugumo sistema veikia iki šiol, dar daugiau - ji išsiplėtė, nes sovietų okupuotos šalys išsikovojo nepriklausomybę ir teisę būti saugios. Tačiau tiek Rusija, tiek jos "sąjungininkės" Europoje vis garsiau prabyla apie būtinybę peržiūrėti Europos saugumo sistemą. Esą dabartinė esanti prasta ir atgyvenusi. Ir Prancūziją, ir Rusiją erzina, kad JAV, kaip gyvas jų silpnumo priekaištas, daugelyje Europos valstybių, patyrusių nacių ir komunistų okupaciją, traktuojamos kaip patikimiausia sąjungininkė. Siekiant pakeisti tokią padėtį norima, kad Europos saugumo architektūroje dominuotų Paryžius, Berlynas ir Maskva. Nors tai reikštų tik viena - laisvos ir demokratinės Europos mirtį. Juk patys rusai, prancūzai ir vokiečiai atvirai šaiposi išgirdę klausimą, ar tokioje saugumo sistemoje kas nors rūpintųsi ne vien jų, bet ir kitų valstybių saugumu bei interesais.
Tomas BITINAS, politologas
