Noras atskleisti žaliųjų monolitų paslaptį kilo Australijos ekspedicijos metu 1988 m., kai glaciologas Stephenas Warrenas iš Vašingtono universiteto užlipo ant vieno iš jų, kad galėtų patyrinėti iš arčiau.
„Nuostabiausia yra ne jų spalva, o skaidrumas, nes jie visai neturi burbuliukų“, – „IFLScience“ sakė S. Warrenas. Kita vertus, paprasti ledkalniai susikuria iš sniego ir „kai sniegas suslegiamas į ledą, oras užsidaro burbuliukuose. Taigi, ledyno lede yra daugybė burbuliukų, o ledkalniai yra šviesūs ir drumzlini.“
Vis dėlto smaragdinis ledas neturi burbuliukų, o tai rodo, kad tai nėra įprastas ledynas. S. Warrenas paėmė pagrindinį mėginį iš ledyno, esančio netoli Rytų Antarktidos Amery šelfinio ledyno ir palygino jį su kitais žaliojo ledyno mėginiais iš 1980-ųjų Australijos ekspedicijų. Jis nustatė, kad skaidrią žalsvą spalvą lėmė jūrinis ledas, o ne ledyno ledas.
Dauguma Antarktidoje matytų ledkalnių yra balti arba mėlyni, kai kurie netgi dryžuoti. Žali ledynai yra retenybė. Iš pradžių S. Warreno komanda įtarė, kad vandenyje esančios priemaišos pakeičia ledo spalvą į žalią, pavyzdžiui, įstrigusios negyvos jūrų augalų ir gyvūnų mikroskopinės dalelės. Tačiau ledo pavyzdys paneigė jų teoriją – žaliame ir mėlyname jūriniame lede yra panašus organinių medžiagų kiekis.
Tik prieš kelerius metus S. Warrenas suteikė antrą šansą savo idėjai. Jis pasisėmė įkvėpimo iš Tasmanijos universiteto okeanografės Lauros Herraiz-Borreguero tyrimų, kurie nustatė, kad Amery šelfinio ledyno šerdyje geležies yra beveik 500 kartų daugiau nei ledyniniame lede.
Jis norėjo sužinoti ar geležies oksidai įprastą mėlyną ledo atspalvį paverčia tamsiai žaliu. Jei taip, iš kur atsirado geležis? Šių junginių trūksta daugelyje vandenyno regionų. S. Warrenas mano, kad atsakymas gali slypėti „lediniuose miltuose“ – milteliuose, susidarančiuose ledynams trinantis į pagrindinę uolieną, ardant daleles nuo paviršiaus. Vėliau šios turtingos geležies dalelės patenka į vandenyną ir pakliūna po ledu, kur susimaišo su jūriniu ledu jam formuojantis.
Šis atradimas gali atlikti svarbų vaidmenį gyvybės vandenyne išsaugojime. Geležis yra pagrindinė maistinė medžiaga mikroskopiniams augalams, kuriais minta daugelis kitų organizmų. Jei žali ledkalniai nugabena geležį iš Antarktidos žemyno į Pietų vandenyną, tai gali būti lemiamas jūrinio gyvenimo procesas.
„Geležis yra pagrindinė fitoplanktono maistinė medžiaga Pietų vandenyne, todėl biologiniai okeanografai nori kiekybiškai įvertinti įvairius geležies šaltinius“, – sakė S. Warrenas, kurio tyrimas paskelbtas „Journal of Geophysical Research: Oceans“.
„Fitoplanktonas yra mitybos grandinės pagrindas Pietų vandenyne. Šie fitoplanktonai fotosintezės metu taip pat pašalina CO2 iš atmosferos, todėl jie yra svarbūs pasauliniam anglies apytakos ciklui. Jei dėl globalinio atšilimo vandenyno vanduo, tekantis po ledynu, pasidarys šiltesnis, tada greičiausiai susidarys mažiau jūrinio ledo, o fitoplanktonui liks mažiau geležies“, – paaiškino S. Warrenas.
Norėdama patvirtinti savo hipotezę, komanda rekomenduoja toliau analizuoti ledkalnių šerdis, kad būtų galima įvertinti ištirpusios organinės anglies ir kietųjų dalelių organinės anglies santykį su gyliu, taip pat geležies mineralogiją. Ateityje S. Warrenas, L. Herraiz-Borreguero ir jos patarėja Delphine Lannuzel tikisi bendradarbiauti, imdami ledkalnių geležies mėginius ir išmatuodami jų atspindžio spektrus.
