Atskleista informacija, kad Rusijos žvalgyba įsilaužė į H. Clinton prezidentinės kampanijos serverius, tariamai siekiant susilpninti jos pozicijas JAV rinkimuose, gali pasirodyti kaip konspiracijos teorija.
Tačiau teisybė yra daug skaudesnė. Rusijos veikla nėra konspiracijos dalis. Tai yra viešai deklaruojamos doktrinos, sovietų stiliaus politinės karybos dalis. Kuriose žvalgybos tarnybos siekia sustiprinti nesutarimus priešų viduje, susilpninti Vakarų frontą sėjant nesantaiką ir nesutarimus kai tik tai leidžia aplinkybės.
Tikslas – pakirsti demokratinių valstybių galią
Šaltojo karo politinė karyba yra vėl čia – patobulinta, sustiprinta klastingesniais ir modernesniais įrankiais, įskaitant ir begalę žiniasklaidos gigantų Vakarų kalbomis, programišius, šnipus, agentus, patogius idiotus, tautiečių grupėmis ir interneto trolių minia. Įsilaužimų taikinys nebuvo tik H. Clinton. Nėra Maskva labai suinteresuota ir D. Trumpo palaikymu (nors jis ir galėtų būti naudingu idiotu). Tai, į ką rusai yra nusitaikę yra mažų mažiausiais Amerikos visuomenės demokratinė santvarka ir Vakarų liberalių vertybių sistemos integracija.
Rusija efektyviai išnaudoja mūsų demokratijas ir mūsų teisės sistemas prieš mus pačius. Metodas veikia kaip kompiuterinis virusas. Jie įdiegia melą, melagingą kaltinimą, fabrikaciją, neteisėtai įgytą privatų pokalbį – bet kokią kompromato formą – į mūsų žiniasklaidą, besivaržančią dėl reitingų ir reklamos kąsnio, ir taip leidžia mums patiems susinaikinti.
Informaciniai išpuoliai skirti palaužti pasitikėjimą valdžia
Įsilaužimas į H. Clinton kompiuterių sistemas (ir ankstesnis Demokratų Nacionalinio Komiteto laiškų paviešinimas) yra be jokių abejonių unikalus atvejis. Tai yra paskutinis – ir labiausiai viešas – ilgoje ardomosios veiklos operacijų eilėje, kurios buvo vykdomos prieš JAV sąjungininkių ir demokratiškų šalių valdžią, įskaitant ir kandidates į NATO ir buvusius Rusijos satelitus.
Nutekintos vaizdajuostės Vengrijoje, Slovakijoje, Makedonijoje ir Ukrainoje prisidėjo prie politinės destabilizacijos. Įrašyti JAV diplomatų pokalbiai Ukrainoje buvo paviešinti itin jautriu metu. Panašiai, nutekinti pokalbiai Lenkijoje nuvertė provakarietišką valdžią, leidusi iškilti labiau nacionalistinėms jėgom, mažiau linkusioms padėti išvesti Europos Sąjungą šiuo „akmenėtu laikotarpiu“.
Matėme ir kelis puikiai bei tinkamu laiku paskleistus Edwardo Snowdeno paviešinimus – šiuo metu šis asmuo gyvena Maskvoje ir neseniai buvo Rusijos valdžios įvardintas kaip bendradarbiaujantis su šalies saugumo tarnybomis žmogus. „Wikileaks“ taip pat yra atvirai siejama su Rusijos saugumu, tarnaujanti kaip platforma programišių pavogtiems dokumentams platinti.
Nuo 2012-ųjų paviešinti įrašai ir sufabrikuotos medžiagos privertė trauktis provakarietiškas valdžias Gruzijoje ir Moldovoje, o tai privertė Vašingtoną ir Briuselį pripažinti po šių atėjusius oligarchus kaip legitimią valdžią vien tam, kad nestiprėtų tolimesnė Rusijos įtaka.
Šie itin efektyvūs bandymai pakirsti valdžią – tik keli pavyzdžiai iš didžiulio aruodo – yra susiję keliomis pagrindinėmis gijomis. Pirma, jie yra nutaikyti į Vakarų šalis ir jų lyderius, siekiant sukurti prieštaravimus jų viduje ir tarpusavyje. Antra, Vakarai lėtai reaguoja, kai reikia užstoti aukas ir nustatyti kaltininką. Už visų jų – dažniausiai visiškai atvirai – matyti Rusijos ranka.
„Glavnyj protivnik“
Netrukus po to, kai tapo prezidentu 2000-aisias metais, Vladimiras Putinas pasirašė savo pirmąjį nacionalinio saugumo dokumentą, kuris visiškai tiesiogiai atspindi revanšistinę pasaulėžiūrą, o taip pat deklaruodamas JAV „pasaulinės hegemonijos“ grėsmę Rusijos saugumui.
Vakarai ir toliau tikėjo, kad Rusija yra („kartais kiek sudėtinga“) partnerė. Tačiau Kremliaus požiūris nesikeitė, JAV išliko jos glavnyj protivnik – „pagrindinis priešas“.
Vakarų reakcija – itin lėta
Vakarai labai iš lėto atkreipė dėmesį į tokio V. Putino iškilimą, koks jis yra iš tiesų: KGB tiesiog perėmė valdžią Rusijoje. Saugumo tarnybos dabar veikia be jokių stabdžių. Jos ir yra valdžia.
Rusijos moderni hibridinė karyba, Rusijos kariuomenė, jos diplomatija, žvalgybos agentūros, valdžios kontroliuojama žiniasklaida, valstybinės bendrovės – net ir sporto federacijos – yra vieno didelio mechanizmo dalis. Visa valstybė prisideda prie prieš Vakarus nukreiptos ardomosios veiklos.
Rusija naudojasi strategijos vadovėliu, sukurtą Andropovo institute (KGB kadrų ruošimo mokykla) ir kitose saugumo agentūrose, kuriame yra numatytos iš Rusijos pabėgusio saugumiečio Olego Kalugino išvardintos priemonės: „Ne žvalgybinės medžiagos rinkimas, tačiau ardomoji veikla: aktyvios priemonės susilpninti Vakarus, įvaryti Vakarų bendruomenės visų rūšių aljansams, o ypač NATO, pleištus, pasėti nepasitikėjimą tarp sąjungininkų, susilpninti JAV europiečių, Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos akyse, tuo pačiu pasirengti pagrindą, jeigu karas iš tiesų prasidėtų. Tam, kad Amerika būtų labiau pažeidžia pykčio ir būtų pakirstas jų pasitikėjimas kitais žmonėmis.
Vakarai nesugebėjo identifikuoti grėsmės ar padidinti atsparumo dėl pasikartojančiai kankinančios sulaikymo strategijos. Ankstyvais 80-aisiais, JAV prezidentas Ronaldas Reaganas užbaigė ilgai užsitęsusią sulaikymo erą, pasakydamas, kad jis turi labai paprastą politikos tikslą SSRS atžvilgiu: „We win and they lose.“ (angl. „Mes laimime, o jie pralaimi“). Jis įkvėpė viziją, kuri ilgainiui sugriovė Sovietų Sąjungą, išvadavo Europą, ir suteikė rusams galimybę gyventi demokratiškoje visuomenėje, kurioje jie galėtų rinktis savo pačių ateitį. Jie to nepasirinko.
Planas: atpažinti priešą ir atitinkamai veikti
Atėjo laikas sąžiningai įvertinti mūšio lauką, identifikuoti priešą ir paskelbti konkretų karo planą. Pasirinkimo nėra. Putinas nėra nusiteikęs išsitekti savo paties erdvėje: jis lįs ir į JAV politiką, jeigu tik matys galimybę. Pirmasis žingsnis sukurti priešnuodį yra apsinuodijimo pripažinimas. Mums reikia naujo Reagano, naujo Churchillio, naujo Trumano, kurie pažadintų mus iš savo svajonių ir apsaugotų nuo sistemos, kuri suteikia mums komfortabilius gyvenimus, žlugimo.
Yra daug mūsų europiečių, ypač NATO rytiniame flange, kurie mato šį karą, ir nori kovoti už tai, ką Amerika padėjo sukurti Europoje. Mes laukiame stipraus Amerikos lyderio, kad šis atsistotų už mūsų. Kitas Amerikos prezidentas turi turėti aiškią viziją stoti kartu su aljansu prieš antiliberaliomis vertybėmis užsikrėtusį Putiną.
Po dviejų Rusijos karų prieš šalis-kandidates į Vakarų būrį, pačiuose Vakaruose pradėta žengti atsargius žingsnius pažaboti rusų agresiją. Tačiau sulaikymo neužtenka. Ir dabar mes matome kodėl: Putino karas sparčiai įsitaisė Amerikos demokratijos centre.
JAV turi prabangą būti labai toli nuo fronto. Deja, informacinis karas nuo geografijos nepriklauso – tai, Amerika, sveika atvykusi į karą.
Eerik-Niilesas Krosas yra Estijos parlamento narys, diplomatas, buvęs Estijos žvalgybos vadas.
