Apie Putino parankinius rašo Laisvosios Rusijos forumas su tikslu paviešinti Putino režimą remiančius, bendrininkaujančius ir leidžiančius veikti asmenis.
Aleksejus Mileris gimė 1962 m. sausio 31 d. Leningrade. 1979 m. Aleksejus įstojo į Leningrado N. A. Voznesenskio finansų ir ekonomikos institutą. 1984 m. baigė Leningrado N. A. Voznesenskio finansų ir ekonomikos institutą.
Remiantis kai kuriais pranešimais, Aleksejaus Millerio studijų metu universitete institutą prižiūrėję KGB pareigūnai atkreipė į jį dėmesį, o pats Milleris buvo linkęs bendradarbiauti su tokia galinga organizacija, tačiau jis nepraėjo atrankos į KGB. Formaliai, dėl sveikatos, tačiau iš tikrųjų jo buvo atsisakyta dėl to, kad jis turėjo giminaičių Vokietijoje.
1984–1986 m. Milleris dirbo „LenNIIproekt“ inžinieriumi-ekonomistu. 1987 m. įstojo į N. A. Voznesenskio LFEI aspirantūrą, kur mokėsi iki 1990 m.
Devintajame dešimtmetyje Milleris buvo Jaunųjų ekonomistų klubo narys, kuriam vadovavo Anatolijus Čubaisas, tuomet dar mažai žinomas Leningrado inžinerijos ir ekonomikos instituto docentas. Tarp pranešėjų Leningrado jaunimo rūmuose, kur vyko klubo susitikimai, buvo Andrejus Ilarionovas, Michailas Dmitrijevas, Sergejus Ignatjevas, Michailas Manevičius, Jegoras Gaidaras ir Piotras Avenas.
1990-1991 metais Aleksejus Milleris dirbo Leningrado miesto tarybos vykdomojo komiteto Ekonominės reformos komitete, kuriam vadovavo Anatolijus Čubaisas.
1991–1996 metais Milleris dirbo Sankt Peterburgo rotušės Išorinių santykių komitete, į kurį, kai kuriais duomenimis, įsidarbinti jam padėjo Anatolijus Čubaisas. Užsienio ryšių komitete Milleris ėjo skyriaus vedėjo, padalinio vedėjo pavaduotojo ir komiteto pirmininko pavaduotojo pareigas. Komiteto pirmininku buvo Vladimiras Putinas.
1996-1999 metais Milleris ėjo „Morskoj port Sankt Peterburg" plėtros ir investicijų direktoriaus pareigas.
1999-2000 metais „Baltijskaja trubovodnaja sistema“ generalinis direktorius.
2000-2001 m – Rusijos Federacijos energetikos viceministras. 2010 m. gegužės 18 d. jis buvo išrinktas Rusijos futbolo sąjungos viceprezidentu.
Nuo 2001 m. Milleris yra „Gazprom“ valdybos pirmininkas. Nuo 2002 m. – „Gazprom“ valdybos pirmininko pavaduotojas. 2016 metų vasarį M. Millerio sutartis buvo pratęsta.
2018 metų balandžio 6 dieną jis buvo įtrauktas į JAV „Kremliaus sąrašo“ sankcijas kaip ir kiti 17 pareigūnai ir 7 verslininkai iš Rusijos, artimi Vladimirui Putinui.
Nuopelnai Kremliaus režimui
Pirmiausia, jo nuopelnai susiję su korupcija ir ryšiais su organizuotu nusikalstamumu, bendrininkavimo įmonių reiduose. Būtent Milerio darbo su Putinu Sankt Peterburgo Užsienio santykių komitete laikotarpiu fiksuoti niūriausi dabartinio „Gazprom“ vadovo biografijos momentai.
Pasak Izraelio verslininko Maksimo Freidzono, 90-aisiais dirbusio Sankt Peterburge ir įžengusio į Putino karjeros pradžią, 90-ųjų viduryje Aleksejus Milleris buvo Putino pavaduotoju, patikėtiniu bei pramoninių objektų „stebėtoju“, kuriuose būsimas Rusijos prezidentas „turėjo savo dalį“.
Pasak Freidzono, tarp objektų, iš kurių V. Putinas gavo pinigus, buvo tokios įmonės kaip Peterburgo naftos terminalas, „OBIP“ ir jūrų uostas. Verslininkas pabrėžė, kad įmonių užgrobimas buvo vykdomas banditiškais metodais.
„Norint kompetentingai įforminti užgrobtą turtą, reikia teisingai parengti ir pasirašyti dokumentus. Milleris ir Diukovas (dabartinis „Gazprom Neft“ valdybos pirmininkas Aleksandras Diukovas – „GORDONAS“) vedė derybas, siūlė žmonėms savo noru atiduoti savo dalį. Nesutikę buvo nužudyti“, – sakė Freidzonas.
Freidzonas smulkiai aprašė Millerio ir įmonės „darbo“ metodus: „Kai buvo užgrobtas Sankt Peterburgo uostas, Milerio veide didelėmis raidėmis buvo parašyta: prašome pasirašyti dokumentus nes kitaip nužudysime. Kažkas žuvo, kažkieno artimieji buvo pagrobti, kažkas dingo. Milleris ir Diukovas už uoste įvykdytus nusikaltimus atsakingi tiek pat, kiek ir konkretūs žmogžudysčių kaltininkai".
Pasak Izraelio verslininko Iljos Traberio, autoritetų grupė tiesiogiai dalyvavo žudynėse, o sprendimai dėl žmonių likvidavimo buvo sprendžiami kolektyviai, dalyvaujant V. Putinui.
Įdomu tai, kad vienas iš leidinių, kuriuose yra publikacija apie korupcinę Putino ir Millerio veiklą („Pokalbio metu jis tiesiog parašė sumą“), patalpintas Laisvės radijo svetainėje, dabar nepasiekiamas per nuorodą, nes „publikacija buvo pašalinta Laisvės radijo pašnekovo, bijančio dėl savo saugumo, prašymu“.
Freidzonas taip pat teigia, kad V. Putinas ir visa jo komanda buvo glaudžiai susiję, viena vertus, su kriminalizuotais verslininkais Traberiu ir Diukovu, kita vertus, su nusikalstamu pasauliu, kuriam atstovavo nusikalstami autoritetai Kumarinas ir Vasiljevas. Verslininko teigimu, ši grupuotė galėjo būti susijusi su Sankt Peterburgo vicegubernatoriaus Michailo Manevičiaus nužudymu, kuris siekė, kad 29% Sankt Peterburgo jūrų uosto akcijų būtų kontroliuojama miesto. Manevičius „Morskoj port Sankt-Peterburg“ buvo nušautas iš snaiperio šautuvo. Ši žmogžudystė dar neišaiškinta.
„Gazprom“ virto asmenine Vladimiro Putino įmone. Nuo tada, „Gazprom“ valdybos pirmininku tapęs Milleris laikėsi politikos, kuria siekiama užtikrinti visišką įmonės kontrolę iš Kremliaus ir asmeniškai Putino. Kaip teigiama Boriso Nemcovo ir Vladimiro Milovo parengtoje nepriklausomo eksperto ataskaitoje „Putinas ir „Gazprom“, „Gazprom“ tapo pirmąja verslo struktūra, kurioje Putinas pradėjo sistemingai siekti aukštumų, iškeldamas savo žmones į pagrindines pareigas ir per trumpą laiką išstumdamas visus senosios vadovų komandos narius.
Aukščiausia „Gazprom“ vadovybė labai greitai tapo senų Putino pažįstamų iš Sankt Peterburgo administracijos laikų darbo vieta. Visi šie procesai vyko tiesiogiai ir betarpiškai dalyvaujant Aleksejui Milleriui, kuris iš tikrųjų tapo Putino dujų monopolio „sarginiu šunimi“.
„Gazprom“ kaip Kremliaus užsienio politikos agresijos įrankio panaudojimas. Gavęs visišką įmonės kontrolę, Kremlius pradėjo aktyviai ją naudoti kaip galingą įrankį savo užsienio politikai skatinti, efektyviai šantažuodamas Europos energijos vartotojus jų priklausomybe nuo rusiškų dujų.
Vadinamieji „dujų karai“ su Ukraina ir projekto „Nord Stream 2“ propagavimas, kuris faktiškai daro Vokietiją priklausomą nuo tiesioginių dujų tiekimo iš Rusijos ir padeda daryti įtaką Vokietijos (ir apskritai – Europos) politiniam elitui. Projekto įgyvendinimas gali rimtai paveikti Ukrainą, kuri neteks Rusijos dujų tranzito šalies statuso, o tai leis Rusijos vadovybei atrišti rankas Ukrainos atžvilgiu ir eskaluoti agresiją Ukrainoje.
