Afrikos amžius
Afrika vėl atsidūrė pasaulio žiniasklaidos dėmesio centre, ir, kaip visada, dėl tragiškų įvykių. Šimtų imigrantų, bandžiusių iš šiaurinės žemyno dalies Viduržemio jūra pasiekti Europą, žūtis tapo dešimčių tūkstančių žmonių, dėl šio tikslo pasiryžusių rizikuoti savo gyvybe, nevilties liudijimu. Eilinė imigrantų tragedija privertė Europos šalių lyderius aptarti pačias efektyviausias priemones sparčiai didėjantiems imigrantų srautams reguliuoti. Tačiau šios tragedijos atgarsiai jau traukiasi ir iš TV ekranų, ir iš pirmųjų laikraščių puslapių, tad jei praeitį vertintume kaip savotišką įžangą, Afrika visai greitai vėl panirs į nežinomybę, rašo JAV leidžiamas žurnalas „Politico“.
Leidinio teigimu, Afrikos žemynas yra pati didžiausia Žemės vieta, kurią beveik visada pavyksta ignoruoti. Tačiau tai nesitęs amžinai: žurnalistai dažnai mėgsta kartoti, kad jei XX šimtmetis buvo Amerikos amžius, tai XXI taps Kinijos amžiumi. Tačiau šiuo atveju reikėtų vieno svarbaus patikslinimo: po kelių dešimtmečių mes turbūt jau kalbėsime apie Afrikos amžių, teigia apžvalgininkai.
O priežastis – grynai aritmetinė. Demografiniu požiūriu Afrikos gyventojų skaičiaus didėjimas net nelygintinas su analogiškais bet kurio pasaulio regiono rodikliais. Iš 25 šalių, kuriose gimstamumas, lyginant su kitomis pasaulio valstybėmis, yra didžiausias, visos, išskyrus dvi (Afganistaną ir Rytų Timorą), yra Afrikos žemyne. Į šį sąrašą patenka kai kurios didžiausios ir gausiausiai apgyvendintos Afrikos šalys, tarp jų – Nigerija, Etiopija ir Kongo Demokratinė Respublika. Remiantis demografinėmis Jungtinių Tautų prognozėmis, nuo 2000-ųjų iki 2050-ųjų metų Afrikos gyventojų skaičius išaugs 2 kartus ir pasieks 4,2 milijardo. Manoma, kad iki šio amžiaus pabaigos Afrika gyventojų skaičiumi pasivys Aziją ir juodajame žemyne gyvens tiek žmonių, kiek 1980 m. gyveno visoje planetoje. 2100 metais vidutiniškai 2 iš 5 pasaulio žmonių bus afrikiečiai.
Be to, Afrikoje sparčiai vyksta urbanizacija. Visai neseniai šis žemynas pagal gyventojų tankį buvo sąlyginai atsilikęs, ir išlieka toks iki šiol, jei lygintume su Europa, Kinija ar Indija. Iš 25 tankiausiai apgyvendintų valstybių, kuriose gyventojų skaičius viršija 1 milijoną, tik trys yra Afrikoje, iš 25 mažiausiu gyventojų tankiu išsiskiriančių šalių, turinčių bent milijoną gyventojų, 12 yra juodajame žemyne. Istoriškai žemi urbanizacijos rodikliai lemia ir žemą Afrikos integraciją į pasaulio ekonomiką. Visa tai keičiasi ar jau pasikeitė, tad artimiausiais dešimtmečiais Afrika jau nebus taip izoliuota, kaip praeityje. O į pasaulinę ekonomiką įtrauktos šio žemyno valstybės, ypač tos, kuriose bus pasiektas vidutinis gyventojų pajamų lygis, įgis milžinišką įtaką, mano ekspertai.
Milžiniškas potencialas
Kad galėtume įvertinti Afrikos ekonominio potencialo perspektyvas ir mastą, pakaktų įsivaizduoti, kad ji galėtų pakartoti Kinijos ekonomikos sėkmę, kurią mes stebime pastaruosius 35 metus. 1980-aisiais, kai Den Siaopinas pradėjo silpninti centralizuotą ekonomikos kontrolę, šios šalies BVP dalis vienam gyventojui, perskaičiuota pagal perkamosios galios paritetą, siekė 193 JAV dolerius. Šiandien šis rodiklis lygus maždaug 7 000 dolerių, tai yra, 36 kartus didesnis. Jei Afrikoje pavyks pasiekti panašų pajamų augimo skaičiuojant vienam gyventojui lygį, iki 2050 metų jos BVP dalis vienam gyventojui sieks 72 000 dolerių. Analogiškas JAV rodiklis šiuo metu yra 55 000 dolerių. Tačiau Afrikos žemyno gyventojų skaičius tuo metu bus 6 kartus didesnis nei Jungtinėse Valstijose.
Tačiau tam, kad iki šio amžiaus vidurio Afrika galėtų tapti ekonomine JAV varžove, juodajam žemynui net nereikia Kinijos augimo tempų, mano ekspertai. Jei realus BVP vienam gyventojui augimas Jungtinėse Valstijose pirmąją šio mažiaus pusę sieks vos 1 proc., Afrikos ekonomikos apimtis pasieks paritetą su JAV net ir esant 5,5 proc. BVP vienam gyventojui augimui. Tai mažiau nei analogiškas rodiklis Indijoje per pastaruosius 10 metų.
Kita vertus, mano ekspertai, Afrikai gali nepavykti netgi priartėti prie tokio ekonominio šuolio linijos. 7-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį prasidėjęs pokolonijinės Afrikos raidos periodas taip pat buvo didelio optimizmo, sieto su šio žemyno galimybėmis, laikotarpis. Tačiau ateitis parodė, kad investicijos buvo neefektyvios ir virto nepakeliama skolų našta, dėl kurios buvo prarasti du dešimtmečiai. Tačiau, jei artimiausioje ateityje Afrika vėl pradėtų eiti tokiu keliu, net ir tokiu atveju šio žemyno nebus galima ignoruoti, rašo „Politico“.
Šiandien 70 proc. afrikiečių gyvena už 2 dolerius per dieną ar net mažiau. Tai maždaug toks pat rodiklis, kaip ir prieš 35 metus. Jei Azijoje tęsis ekonomikos augimas, o Afrikoje įsivyraus sąstingis ir šis rodiklis išliks nepakitęs, iki 2050 m. didžioji dalis skurstančių planetos gyventojų gyvens Afrikoje. Jų skaičius sieks 1,7 milijardo. Dabartinis Šiaurės ir Pietų dialogas tarp išsivysčiusių ir besivystančių valstybių taps Afrikos ir viso likusio pasaulio dialogu, net jei perpildytos Afrikos ateityje ir neištiktų didelio masto ekonominis kolapsas.
Pakeis europiečių odos spalvą
Kad ir kas lauktų Afrikos – ekonomikos šuolis ar sąstingis, bet kuriuo atveju visai tikėtina, kad emigracija iš šio žemyno taps dar intensyvesnė ir, be kita ko, pakeis europiečių odos spalvą. Istoriškai emigracija iš Afrikos buvo santykiniai nedidelė, nuo 2000 iki 2005 m. kasmet iš žemyno išvykdavo tik po 440 tūkst. žmonių. Šis skaičius atitinka maždaug 2 proc. gyventojų prieaugio. Jei per artimiausius 35 metus emigracija iš Afrikos išliks tokio pat lygio, žemyną paliks dar 26 milijonai afrikiečių. Sprendžiant iš jau susiklosčiusio migracijos modelio, daugiausia jų persikels gyventi į Europos šalis.
Tačiau labiausiai tikėtina, kad migracijos tempai išaugs, mano ekspertai. Jie nurodo kelias priežastis. Didesni vidinės emigracijos Afrikoje rodikliai, kai gyventojai kelsis iš vienos šalies į kitas ir telksis miestuose, vis labiau skatins ieškotis geresnio gyvenimo už žemyno ribų. Mobilesnė visuomenė geriau suvoks svetur galinčias atsiverti galimybes. Didelės afrikiečių diasporos kituose žemynuose padės naujiesiems emigrantams susiplanuoti keliones. Augant Afrikos gyventojų skaičiui, ir ekonominis pakilimas, ir nuosmukis skatins didesnę emigraciją: pirmuoju atveju atsiras kelionei būtinų lėšų, antruoju išvykimą skatins sustiprėjusi kova dėl ribotų žemyno išteklių.
Kad būtų galima įvertinti galimą emigracijos iš Afrikos į Europą mastą, vertėtų panagrinėti Meksikos gyventojų emigravimo į Jungtines Valstijas pavyzdį, rašo „Politico“. Iki 1970-ųjų migracija iš Meksikos į JAV buvo visiškai nereikšminga, tuo metu iš Meksikos kilusių amerikiečių tebuvo vos milijonas. Tačiau nuo maždaug 1975 m. emigracijos mastas ėmė didėti ir augo sulig kiekvienu dešimtmečiu. Šis procesas sulėtėjo vos prieš kelerius metus. Šiandien 11 milijonų amerikiečių yra gimę Meksikoje. Tuo metu, kai Meksikos gyventojų skaičius padidėjo dvigubai ir pasiekė 60 milijonų, apie 10 mln. persikėlė gyventi į JAV. Jeigu tokias proporcijas perkeltume į Afriką ir Europą, galėtume prognozuoti, kad iki 2050 metų į Europos šalis emigruos apie 200 mln. afrikiečių. Vadinasi, kad beveik kas ketvirtas ar penktas Europos gyventojas bus imigrantas iš Afrikos.
Tiesa, ekspertai abejoja, kad toks scenarijus taps tikrove: Viduržemio jūra yra kur kas rimtesnė kliūtis emigrantų kelyje nei dykuma šiaurinėje Meksikoje ir prietvakarinė JAV dalis. Tačiau reikia atsižvelgti ir į tai, kad 1975 m. JAV gyventojų skaičius 3,5 karto viršijo Meksikos populiaciją. Šiandieninė Afrika gyventojų skaičiumi jau gerokai lenkia Europą, o iki amžiaus vidurio, prognozuojama, afrikiečių bus 3,5 karto daugiau, nei europiečių. Šis santykis yra beveik priešingas nei 1900 metais, kai vyko kova už naujas kolonijas Afrikoje. Net jei Europa panorėtų atsitverti nuo būsimo išėjimo iš Afrikos, ar jai apskritai pavyktų tai padaryti, turint mintyje tokius skaičius?
O jie, pasak leidinio, tikrai yra svarbūs. Dėl demografinės inercijos prognozuojamas Afrikos gyventojų skaičius jau yra neišvengiamas. Jei ne šio amžiaus viduryje, tai bent jo pabaigoje. Afrika ruošiasi pareikšti apie save, nesvarbu, ar tai taptų triumfu, ar tragedija. Tiems, kurie nėra afrikiečiai, reikėtų susitaikyti su tokia mintimi, rašo „Politico“.
