Rytų Afrikos lūžių zona nusidriekusi tūkstančius kilometrų per kelias šalis, įskaitant Etiopiją, Keniją, Ugandą, Zambiją, Malavį ar Mozambiką.
Ši lūžio zona faktiškai pusiau dalija Afrikos žemyną – į mažesniąją Somalio ir didžiąją Nubijos plokštes – kurios traukiasi viena nuo kitos itin lėtai (apie kelis milimetrus per metus), tačiau užtikrintai.
2018-aisiais internete išplito Kenijoje atsiradęs milžiniškas plyšys žemėje. Nepaisant to, kad šio plyšio atsiradimas yra susijęs su Rytų Afrikos lūžio zonos plokščių veiksmais, tačiau tai tėra tik vaizdingas pavyzdys, dar nereiškiantis žemynų atsiskyrimo. Plokštės Rytų Afrikoje juda jau bent 25 mln. metų, o galutinis „atsiskyrimas“ turėtų susiformuoti po 5-10 mln. metų.
Tuo metu žmonija galimai išvys naują vandenyną tarp Somalio plokštėsi ir Nubijos plokštės. Didysis Afrikos žemynas neteks savo rytinės dalies ir jūros atkirs Rytų Afriką, rašoma mokslo populiarinimo portale IFL.
Pažymima, kad tektoninių plokščių judėjimas Žemėje yra nuolatinis dalykas – mūsų žemė yra nuolatiniame judėjimo procese. Tačiau jis toks lėtas, kad žmogus to paprasčiausiai nepastebi.
Vaizdas, kurį mes šiandien matome Žemės paviršiuje, yra palyginti naujas dalykas. Žemės ir jūros, kurias mes šiandien matome – Eurazija, Amerikos, Afrika, Antarktida – visos jos yra tektoninių plokščių judėjimo pasekmė. Labai lėtai tačiau užtikrintai šios dėlionės detalės juda po pasaulį jau milijonus metų.
Ateities pokyčius galima būtų iliustruoti Pietų Amerikos žemyno atsijungimo nuo Afrikos pavyzdžiu. Dar prieš, apytiksliai, 138 mln. metų tai buvo vienas bendras žemynas.
Atkreipus dėmesį į vakarinę Afrikos pakrantę ir rytinę Pietų Amerikos, galima pamatyti, jog jis yra faktiškai vienos dėlionės dalys, kadaise atsiskyrusios ir tapusios tuo, ką matome dabar.
Rytų Afrikos atsiskyrimas tebus tik dar viena šios Žemės tektoninių plokščių dėlionės dalis.