Analizuoti Afganistano ir Pakistano santykius sudėtinga. Didžiausią painiavą įneša dviprasmiška abiejų valstybių oficialiosios valdžios situacija formuojant užsienio politiką. Tai, kas sakoma – vienas dalykas, o kokios realios galimybės „žodžius paversti darbais“ – jau visai kitas. Ne paslaptis, kad abiejų šalių civilinės valdžios įtaka savoje teritorijoje, švelniai tariant, ribota. Ypač tai ryšku Afganistane, kuriame prezidento Hamido Karzajaus administracijos įtaka gerokai nusileidžia teroristinių grupuočių įtakai ir beveik nepasiekia atokesnių šalies provincijų, gyvenančių ne pagal centrinės valdžios taisykles, o pagal gentinę santvarką. Pakistane situacija kiek kitokia. Apie ją sakoma taip: „Paprastai valstybės turi kariuomenę, o Pakistane kariuomenė turi valstybę.“ Taigi kariuomenė Pakistane gerbiama labiau nei tikroji valdžia. Pridėkime čia dar įtakingą Pakistano tarpžinybinęžvalgybą (ISI), kuri, beje, „profilaktiškai“ apkaltinama remianti Talibaną ar net prisidėjusi prie jo iškilimo Afganistane (nors Pakistanas laikomas svarbiu JAV ir Afganistano partneriu kovoje su terorizmu), ir galima pradėti dėlioti Afganistano ir Pakistano santykių mozaiką. Valstybių santykių negalima pavadinti nuobodžiais: tarp jų daug įsišaknijusių problemų, įtartinų neaiškumų, keistų diplomatijos liapsusų ir t. t., tačiau, kita vertus, matyti ir viltingų perspektyvų. Abi pusės dėl įvairių aspektų suinteresuotos draugiškais ir konstruktyviais santykiais.
Nesutarimų šaknys
Trys veiksniai, į kuriuos susiveda daugiausia kaimyninių šalių nesutarimų – Durando linija, kova su terorizmu ir Indija.
Pirmiausia – Durando linija. H. Karzajus yra taip apie ją pasakęs: „Neapykantos riba, pastačiusi sieną tarp dviejų brolių.“ Atmetus į šalį metaforas, ją glaustai apibūdinti galima kaip tarptautiniu mastu pripažįstamą tarpvalstybinę Afganistano ir Pakistano sieną, kurią pripažinti Afganistanas vis dėlto atsisako. Bėda ta, kad ji etnines grupes suskaido į skirtingas valstybes. Daugiausia iš puštūnų sudaryta Afganistano vyriausybė laikosi pozicijos, kad Pakistane puštūnų apgyventos teritorijos turi priklausyti Afganistanui ir yra atskirtos neteisėtai. Panašiai yra ir su Beludžistanu – teritorija, Durando linijos padalyta vakarų Pakistanui ir pietų Afganistanui (dalis patenka ir į Irano teritoriją). Beludžistanas Afganistanui išlieka aktualus, nes jame puštūnai – greta beludžių ir brahujų – yra viena vyraujančių etninių grupių. Kaip tik dėl Durando linijos Afganistanas buvo vienintelė valstybė, prieštaravusi Pakistano priėmimui į Jungtinių Tautų Organizaciją 1947-aisiais paskelbus nepriklausomybę.
Kitas aspektas – grėsmė saugumui. Ginčytinose teritorijose stabilumo būti negali, tad valstybių pasienis – pavojinga vieta. Pasienio incidentai dažni, jame aktyviai tiek lokaliu, tiek tarptautiniu mastu veikia įvairios teroristinės grupuotės. Incidentų padažnėjo jau nuo 2001 metų, kai Kabule nuvertus Talibaną daug kovotojų ir judėjimo lyderių įsitvirtino Afganistano ir Pakistano pasienio ruože. Čia taip pat nesnaudžia kontrabandininkai. Netgi šmaikštaujama, kad Afganistano ir Pakistano pasienyje gali nusipirkti bet ką – paieškojęs net ir tanką gautum. Be to, šiomis menkai kontroliuojamomis vietomis driekiasi ir narkotikų keliai, leidžiantys finansuoti tiek įvairaus plauko grupuotes, tiek užsidirbti vietiniams ūkininkams...
Nors Pakistanas afišuojasi smarkiai kovojąs su terorizmu, ir JAV, ir afganų valdžia ne kartą jį kaltino pasyvumu ir net parama teroristams. H. Karzajus yra pareiškęs, jog taip esą norima destabilizuoti šią daugiausia iš puštūnų sudarytą vyriausybę, kad į valdžią Afganistane galėtų ateiti propakistaniškos jėgos.
Panašūs kaltinimai visai neseniai buvo išsakyti pačiu aukščiausiu lygiu. Spalio pradžioje JAV prezidentas Barackas Obama per spaudos konferenciją apkaltino Pakistano kariuomenę ir žvalgybą palaikant ryšius su ekstremistais iš Afganistano, kurie, JAV karinėms pajėgoms pasitraukus, turi šansų perimti valdžią šalyje. Taip esą Pakistanas bando „apsidrausti“, nesvarbu, kaip pakryptų įvykiai Afganistane.
Kaltinimai neveiklumu Pakistanui nėra laužti iš piršto. Anot Valentino Mitės, „jeigu Pakistano valdžia rodytų tą patį entuziazmą kovoje su teroristinėmis grupuotėmis, veikiančiomis pasienyje su Afganistanu, kaip kad rodo tiesiogiai ar netiesiogiai bandydama destabilizuoti padėtį Kašmyre, visos prieš Kabulą veikiančios grupuotės seniai būtų sunaikintos.“
Indijos veiksnys
Nuo tada, kai 1947 metais Didžioji Britanija paliko savo „karūnos brangakmenį“ Indiją ir dalyje jos gyvenantys musulmonai panoro atsiskirti ir sukurti savo valstybę – Pakistaną, šios šalys liko priešais. Šiuo metu aktualiausia problema – Džamu ir Kašmyro teritorijos, į kurias savo teises reiškia abi šalys. Žinoma, valstybės varžosi ir viena su kita, ir dėl didesnės įtakos regione.
Turint tokią priešininkę kaip Indija, reikia turėti patikimų sąjungininkų (arba bent nesusikurti naujų priešų), todėl Pakistanui Afganistanas svarbus. Pakistanas yra susirūpinęs dėl vis šiltėjančių Afganistano ir Indijos santykių, o Afganistanas stengiasi laviruoti tarp abiejų varžovų. Kai šių metų spalio pradžioje buvo pasirašytas Afganistano ir Indijos strateginis susitarimas dėl pagalbos atsitraukus JAV pajėgoms iš Afganistano, H. Karzajus iškart ėmėsi raminti Pakistaną. „Pakistanas yra brolis dvynys, o Indija – puikus draugas. Vakar su mūsų draugu pasirašytas susitarimas nepaveiks mūsų brolio“, – sakė Afganistano prezidentas.
Šalių strateginė partnerystė turėtų sukurti institucinę struktūrą, kad Indija galėtų padėti Afganistanui gerinti situaciją švietimo ir infrastruktūros srityse, manoma, kad susitarime numatyta ir didesnė Indijos pagalba rengiant afganų saugumo pajėgas. Šiems tikslams pasiekti Indija pažadėjo 2 mlrd. dolerių paramą. Beje, ši suma beveik 6 kartus didesnė nei tikėtina Pakistano parama Afganistanui. Regis, Indija nesirengia taupyti: stabilumas Afganistane ir Pakistane bei kuo mažesnė talibų įtaka tiesiogiai siejasi su jos saugumu – Indija nenori, kad pasikartotų panašūs išpuoliai kaip prieš trejetą metų Mumbajuje.
Draugystė (bent) iš išskaičiavimo
Pasak ES ambasadoriaus Afganistane Vygaudo Ušacko, regionas yra persmelktas skirtingų nacionalinių geopolitinių interesų: Afganistane susikerta net kelių stiprių regiono valstybių pretenzijos. Ambasadoriaus nuomone, geopolitinę priešpriešą konkrečiais projektais galima pakeisti į tarpusavio priklausomybę. Pavyzdžiui, vienas iš tokių projektų galėtų būti TAPI – Turkmėnijos–Afganistano–Pakistano–Indijos dujotiekis, kuris ne tik padėtų sustiprėti silpnajai grandžiai – Afganistanui (atneštų gerų pajamų į biudžetą kaip tranzitinei valstybei), bet dar svarbiau – susietų keturias labai skirtingas valstybes, natūraliai sustiprintų jų santykius. Vadinasi, kuo daugiau bendrų projektų, tuo geresni tarpvalstybiniai santykiai. Sunku nesutikti su tokiu požiūriu.
Kad ir kokie nesutarimai ar apgaulės būtų tarp Afganistano ir Pakistano, šių valstybių ne tik istorija, bet ir ateitis yra susietos. Negali būti stabilaus ir stipraus Pakistano be tokio paties Afganistano, ir atvirkščiai. Atrodo, tai supranta ir oficialioji šalių valdžia, tad draugiškumas ir pasiruošimas gerinti santykius nuolat reiškiamas aukščiausių šalių pareigūnų. Vis dėlto kartais su ta „šilta“ retorika persistengiama. Šį spalį H. Karzajus, duodamas interviu, kaip dabar populiaru sakyti, praleido gerą progą patylėti. Jis teigė, kad JAV ir Pakistano karo atveju besąlygiškai paremtų Pakistaną. Tokios diplomatijos klaidos nepateisina net noras pagerinti santykius. Nors aiškinama, kad to esą reikėjo Islamabadui nuraminti po šaltuku padvelkusių santykių dėl Afganistano ir JAV strateginės karinės sutarties inicijavimo, tai greičiau suveikė ne kaip raminamieji kaimynui, o kaip kibirkštis JAV pareigūnų nepasitenkinimui įskelti – tokia retorika įvertinta kaip dviveidiškumas ir išdavystė. Beje, H. Karzajaus išsakyta pozicija neliko patenkinta ir didelė dalis afganų. O ir sakyti nelabai ką apskritai vertėjo: nors tarp JAV ir Pakistano yra rimtų nesutarimų ir kartais apsikeičiama griežtesne retorika, padėtis net nekvepia ginkluota kova. Jau vien dėl to, kad JAV tai būtų per didelė prabanga.
Taigi prekybinių santykių intensyvinimas, susisiekimo gerinimas, institucijų bendradarbiavimas, galiausiai asmeninių kontaktų užmezgimas – tai tie paprasti dalykai, galintys atnešti didesnį stabilumą regione. Pastaraisiais metais buvo pasirašytas ne vienas svarbus susitarimas. Pavyzdžiui, 2010-ųjų liepą pasiekti du svarbūs susitarimai: memorandumas, numatantis Afganistane tiesti geležinkelio bėgius, kurie galiausiai susijungtų su Pakistano geležinkeliu, ir susitarimas dėl prekių tranzito (pasirašytas tų metų spalį). Memorandumu numatyta bėgiais sujungti Kveto miestą Pakistane ir Kandagarą Afganistane, o kita linija – Peševarą Pakistane ir Džalalabadą Afganistane. O prekybos susitarimas atveria palyginti izoliuotam Afganistanui priėjimą prie Pakistano uostų ir suteikia galimybę padidinti prekybos su kitomis šalimis mastus. Jis taip pat suteikia teisę Afganistano sunkvežimiams naudotis sausumos keliais Pakistane prekiaujant su Indija. Tai didelis žingsnis stengiantis pagerinti politinį klimatą regione. Afganistano finansų ministras apibūdino šį dokumentą kaip istorinį.
Abiejų valstybių santykius normalizuoja ir tokios nevalstybinės organizacijos kaip Afganistano ir Pakistano žmonių draugystės asociacija. Ši organizacija veikia ir Afganistane, ir Pakistane, stengdamasi spręsti pabėgėlių, laisvosios prekybos zonos, švietimo, regiono saugumo klausimus, kovoti su skurdu ir panašiomis problemomis. Beje, šiemet ji švenčia savo veiklos dešimtmetį.
Pakistanas Afganistanui tampa vis svarbesnis artėjant 2014 metams, kai veikiausiai bus išvestos JAV karinės pajėgos. Tai, be abejo, bus postūmis regione veikiančioms teroristinėms grupuotėms, įvairiems radikaliems elementams. Kad šalis sėkmingai išgyventų šį pereinamąjį laikotarpį ir nenugrimztų į chaosą (pavyzdžiui, kad nesugrįžtų į valdžią Talibanas), vis aktualesnis tampa kovos su terorizmu veiksmingumas, ir be Pakistano čia niekaip nebus apsieita. O Pakistanui geri dvišaliai santykiai svarbūs jau vien dėl to, kad Afganistanas nepatektų į Indijos įtaką ir netaptų jos įrankiu prieš jį patį.
Vis dėlto svarbiausia, kad be stabilaus Afganistano negalima tikėtis užtikrinti viso regiono saugumo.
