Iki šiol niekas nebandė skverbtis į į tamsiausius Lenkijos istorinės atminties kampelius. Tačiau tai pavyko garsiajam režisieriui Andrzejui Wajdai bei jo Antrojo pasaulinio karo laikus atskleidžiančiai dramai „Katynė“, kurioje pasakojama apie 14,5 tūkst. Lenkijos karių, kuriuos sovietų armija nužudė 1940 metais. Filmas sudrebino ką tik pasibaigusį Berlyno kinų festivalį bei sukėlė nemenkas diskusijas Vokietijos spaudoje.
Kaip rašo „Spiegel“, praėjusių metų pabaigoje, kai „Katynė“ buvo pristatyta Lenkijos auditorijai, tauta prisiminė savo kankinius. Lenkijos studentams bei moksleiviams buvo privaloma pamatyti šį filmą, o prie nežinomo kareivio kapo Varšuvoje buvo surengta vigilija. Jos metu buvo skaitomi visų Katynėje nužudytų Lenkijos karių vardai ir visa ceremonija užtruko kone dvi dienas. Ją tiesiogiai transliavo televizija bei radijas. Pirmuosius vardus perskaitė pats Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis, o po jo sekė visuomenei puikiai pažįstami žurnalistai bei paties filmo aktoriai. Tiesa, buvo perskaityti tik tų karių, kurių kūnai buvo identifikuoti, vardai. Tad sąraše nebuvo A. Wajdos tėvo Jakubo, kurio gyvybę Katynėje taipogi pasiglemžė Raudonosios armijos žudikai. A. Wajdos filmas „Katynė“ pasakoja apie įvykį, kuris paliko gilią istorinę žaizdą lenkų tautos kolektyvinėje sąmonėje.
Tragedija Katynėje, esančioje netoli Smolensko, įvyko 1940 metų pradžioje. Aukomis daugiausia tapo karininkai, kurie buvo sovietų karo belaisviai. Visi buvo nušauti – tipinė egzekucija. Sovietų slaptoji policija NKVD pasirūpino visais likusiais karo belaisviais, kurie nužudyti kalėjimuose Rytų Lenkijoje. Bėgant dešimtmečiams po tragedijos, komunistai dėl skerdynių kaltino hitlerinę Vokietiją. Be karininkų Katynėje nužudyta ir didelė dalis Lenkijos elito: teisininkai, daktarai, profesoriai. Po karo juos pakeitė nekvalifikuoti, Maskvos marionetėmis paversti biurokratai. Maskva labiau vertino jų ištikimybę nei kompetenciją.
Filme pasakojami įvykiai, kurie susiklostė Lenkijoje po to, kai ši tapo satelitine Sovietų Sąjungos valstybe. „Katynė yra dviguba tragedija, nes joje susipynė kriminaliniai nusikaltimai su melu“ – teigia režisierius. Tiesa, kad žudynes įvykdė ne naciai, o sovietų kariai Lenkijoje turėjo būti nutylima net pusę amžiaus, t.y. visą tą laiką, kai šalis priklausė Rytų blokui. Tad A. Wajdos filmas pagaliau praplėšia tylėjimo uždangą ir atskleidžia seniai žinomą, tačiau prievarta slėptą istoriją.
„Katynė“ pretenduoja gauti Oskaro apdovanojimą kaip geriausias užsienio filmas. Prieš 26 metus režisierius jau buvo nominuotas Oskarui už filmą „Žmogus iš geležies“, kuriame atskleidžia opozicinio judėjimo „Solidarumas“ gimimą. „Aš noriu parodyti pasauliui svarbiausius Lenkijos istorijos momentus“ – teigia A. Wajda.
„Spiegel“ teigia, kad paskutinės 20 Katynės minučių yra vienos geriausių per visą filmų apie karą istoriją. Karininkų egzekucija atskleidžiama itin detaliai. Antrankiais surakinti vyrai išspiriami iš sunkvežimių ir vedami į mišką, tuomet kiekvienas gauną pistoleto šūvį į pakaušį, o šalia stovintis buldozeris jau laukia, kada galės paslėpti visu sovietų kraugerių nusikaltimus.
Apie Katynės žudynes nėra likę nei dokumentų, nei sukurta literatūros kūrinių. Pati tragedija dešimtmečiams buvo palaidota tolimiausiose atminties kertelėse. Lenkijos istorikas Adamas Krzeminskis teigia, kad A. Wajdos filmas užveria gilią istorinę prarają.
Filmas atskleidžia nuolatine Lenkijos kovą už valstybingumą, kuriame nuolat grasė du agresoriai – Rusija bei Vokietija. Filme atskleidžiama ir Rusijos istorinė atsakomybė už lenkų kančias. Dar 1990 metais Michailas Gorbačiovas pripažino, kad būtent rusai atsakingi už Katynės žudynes. Tačiau šiandien į valdžią atėję revizionistai bei „pseudoistorinės tiesos“ gynėjai bando paneigti M. Gorbačiovo teiginius. Rusija ir toliau atsisako pripažinti, kad Katynės žudynės buvo karo nusikaltimas ir vengia patraukti žudynių organizatorius bei vykdytojus teisinėn atsakomybėn. Vargu ar net šis filmas pakeis Kremliaus poziciją. Tačiau svarbiausia, kad tyla pralaužta ir pasauliui parodyta tiesa.
Gale taip ir norisi paklausti, kada Lietuva turės savo A. Wajdą – režisierių, kuris kino juostoje įamžina svarbiausias istorines tautos gyvavimo akimirkas. Įamžinti tikrai yra ką: ir didvyrišką Romo Kalantos žygį, ir Sąjudžio gimimą, ir sausio 13 įvykius ir daugelį kitų mūsų istorijos epizodų. Negi leisime, kad jie ilgainiui imtų dulkėti mūsų istorinės sąmonės užkaboriuose?
