Čia nemokšiškai sukergta politika su psichologija. Daug ką aplanko jausmas, kad gyvenimą nugyveno veltui, be prasmės - ar jis būtų Rusijoje, ar Lietuvoje, ar Afrikoje.

Žmonėms yra būdinga pažeidinėti nubrėžtas ribas. Labai šaunu, kai tai daroma mokslo tikslais, tada gauname naujas žinias ir technologijas, pageriname savo gyvenimo kokybę. Tačiau pažeidžiant ribas visuomeniniame gyvenime gaunamas fašizmas, stalinizmas, gal jau putinizmas. Tik deja tai žmonijai nieko gero neduoda.
Kodėl gi daug žmonių prisijungia prie tokių ekstremistinių judėjimų? Žmogus iš prigimties yra veiklus ir nori ką nors nuveikti, tik, deja, nuveikti ką nors gero yra daug sudėtingiau nei sugriauti, suniokoti, sumušti, užgrobt ir t. t. Taigi griaunanti jėga visada yra daug stipresnė už konstruktyvę. Kai politikai, kurie turėtų būti visuomenę jungianti ir konstruktyvumą skatinanti dalis, pešasi dėl geresnės vietos, stumdami savo "geresnes" idėjas ir niekindami "ne savo" idėjas. Taip politikoje atsiranda "impotencija", arba kaip sakė "didysi Leninas" - revoliucinė situacija. Tada atsiranda galimybė tokiems autokratiniams "valdovams".
Rusijoje, po TSRS griūties, žmonės po truputį buvo pradėti nušalinti nuo dalyvavimo valstybės valdyme, valdžia po truputį užgrobiama turtuolių, klastojami rinkimai ir galop valdžia sutelkiama vienose rankose. Kartojasi vos ne šimto metų senumo istorija.
O mūsų Lietuvoje ar ne ta kryptimi einama? Piliečiai valdančiųjų priimtus sprendimus sužino po to, kai jau jie priimti ir niekas su jais nesitaria. Taip mes juos išrenkame, bet ar turime iš ko rinktis, ar jie vykdo tai ką pažarėjo per rinkimus, ar jie žada tai ką gali padaryti, ar galime daryti įtaką jų sprendimams? Atsaymus mes visi žinome, o ką reika daryti, kad atsakymai į tokius klausimus būtų teigiami?

Pagarba šiam rusui. Reiškia, ne visi rusai nusikaltėliai, gyvuliai, šikantys po savim

ACIU UZ PASAKYTA TIESA,