Politiniai moralistai, o ne moralūs politikai
Pasak A. Jokubaičio, Lietuvos ir Lenkijos santykiai gyvena pereinamąjį laikotarpį, kai abi pusės skaičiuoja naudą: „Dabartinių dviejų tautų ir valstybių santykių etapą galima apibūdinti kaip utilitarizmo ir politinio realizmo laikotarpį. Lietuvos ir Lenkijos politikai į tarpusavio santykius pradėjo žiūrėti taip sudėtingai, kad galiausiai praranda supratimą, kuris naudos išskaičiavimas svarbiausias. Tapo neaišku, kokia nauda iš tos naudos.“
Profesorius įsitikinęs, kad dar prieš 20 metų apie santykius su kaimynais buvo bandoma mąstyti kitaip. Vyravo įsitikinimas, kad moraliniai principai svarbiau negu trumpalaikis naudos išskaičiavimas. Tačiau dabar, mano A. Jokubaitis, atsirado daug politinių moralistų, bet išnyko moralūs politikai: „Lietuvos ir Lenkijos santykių ateitis tapo panaši į šimto metų senumo praeitį, kai lenkai ir lietuviai sutardavo tik bendrose karių kapinėse.“
Trūksta geros valios
A. Jokubaitis mano, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai pergyvena geros valios nuosmukio laikotarpį. Abi šalys nuo geros valios politikos perėjo prie nepasitikėjimo, įtarinėjimų ir įžeidinėjimų: „Emanuelis Kantas sakė, kad vienintelis geras dalykas šiame pasaulyje yra gera valia. Susidaro įspūdis, kad šis principas netinka lietuvių ir lenkų santykiams. Dabartinis Lenkijos užsienio reikalų ministras mano, kad gera valia yra kaip benzinas ar futbolo rungtynės – visada pasibaigia. Lietuviai taip pat turi didelių geros valios problemų. Jų noras tesėti duotus pažadus dažnai pasibaigia atsistojus nuo derybos stalo.“
Profesoriaus įsitikinimu, Lenkijos ir Lietuvos tarpvalstybiniams santykiams šiandien trūksta ne pinigų, bet geros valios: „Turime susirūpinti ne ekonominiais, bet moraliniais ištekliais. Žvelgiant į dabartinius Lietuvos ir Lenkijos santykius, žmogui iš šalies sunku suprasti, kodėl šių šalių žmonės save vadina katalikais. Lietuviai ir lenkai atrodo tarytum neskaitę apaštalo Pauliaus žodžių, kad gera valia yra kantri, nesididžiuoja, neišpuiksta ir pamiršta kas bloga.“ Lenkų ir lietuvių politikai, pasak profesoriaus, kalba apie savo tautos žmonių valią, tačiau jie tai daro ne todėl, kad ši valia teisinga, bet tik dėl to, kad ji padeda išlaikyti valdžią. Prasidėjo neregėto masto pataikavimas miniai. Nepadorūs veiksmai tapo pagrindiniu argumentu, įtikinančiu, kad politikai veikia teisingai. Dabartinę santykių krizę A. Jokubaitis sieja su demokratijos nuopuoliu iki populizmo.
Kas atsilikėlis?
„Lietuvos ir Lenkijos santykiai pergyvena „atsilikėlio ieškojimo periodą“, – tikina A. Jokubaitis. Jis prisimena, kaip dabartinis Lenkijos prezidentas klausė: „Kodėl lietuviška ožka neina prie vežimo, kuriame guli šienas?“ Atsakymo į šį klausimą A. Jokubaitis siūlo ieškoti jau minėto E. Kanto darbuose: „Palieptas tikėjimas yra beprasmybė.“ „Prieš metus su skaudančia širdimi būčiau pripažinęs, kad lietuviai yra Europos atsilikėliai, kaip dažnai mėgsta įrodinėti lenkai. Šiandien taip negalvoju. Praeitų metų rudenį Lietuvos Konstitucinis teismas priėmė sprendimą, kad mūsų šalyje nėra būtino ryšio tarp šeimos ir santuokos. Nors nepritariu šiam sprendimui, jį noriu panaudoti kaip argumentą polemikai su progresyviais lenkais. Pagalvokime racionaliai, jeigu lietuviai gali taip drąsiai eksperimentuoti su šeima, tai jiems turi būti nesunku įveikti lenkiškų pavardžių ir gatvių pavadinimų rašymo problemą.“ Dėl to A. Jokubaitis tvirtina, kad santykių pagerėjimui trukdo nepagarba kaimynams: „Būtina nustoti į vienas kitą žiūrėti kaip į atsilikėlius, nepasivejančius pažangos traukinio. Jeigu lietuviai elgtųsi taip pat, kaip Lenkijos vyriausybė, lenkų ožka taip pat neitų prie šieno.“
Santykiai – postmodernūs
A. Jokubaičio manymu, šiuo metu Lietuvos ir Lenkijos santykiai taip pat įžengė ir į postmodernizmo fazę: „Postmodernizmo stilistiką atstovaujantis architektas gali viename pastate derinti klasicizmo, baroko ir gotikos elementus. Tai būdinga dabartiniams Lietuvos ir Lenkijos santykiams. Kai viename namo gale nepadoriai ginčijasi politikai, kitoje jo pusėje gražiai bendradarbiauja verslininkai ir kariškiai.“ Pasak profesoriaus, dabartinė lietuvių ir lenkų santykių eklektika neįsivaizduojama tarpukario metais, kai viešpatavo vienas politinės architektūros stilius: „Praeitų metų rudenį, skaitydamas lietuviškų interneto portalų komentarus, galima buvo pamanyti, kad atsidūrei 1938 metų Kaune po garsiojo Lenkijos ultimatumo, tačiau išėjęs į Vilniaus gatvę sekmadienį galima buvo pasijausti kaip tarpukario Vilniuje. Šį įspūdi sukurdavo įspūdinga turistų iš Lenkijos minia.“
Tikru postmodernizmo šedevru A. Jokubaitis vadina Donaldo Tusko vizitą į Lietuvą: „Lenkijos vyriausybės vadovas atskrido į Palangą. Dvi valandas pabuvęs Lietuvos pajūryje, išskrido į Vilnių, kur nuėjo į šv. Terezės bažnyčia, susitiko su Lietuvoje gyvenančiais lenkais ir nuo altoriaus pasakė, kad Lenkijos ir Lietuvos santykiai bus geri tiek, kiek bus geri Lietuvos santykiai su lenkų mažuma.“ A. Jokubaičio įsitikinimu, net didžiausios vaizduotės žmonės stebėtųsi Lenkijos ministro pirmininko klajonėmis po Lietuvos kurortus ir bažnyčias: „Viską norima paversti į rimtą dramą, bet išeina melodrama.“
Ilgalaikis nuosmukis?
Lietuvos ir Lenkijos santykiai pergyvena ilgalaikio nuosmukio pradžią, tvirtina A. Jokubaitis. Pasako jo, politinio Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo nepalaiko lietuvių noras pažinti lenkų kultūrą, ir atvirkščiai: „Paskutinius du dešimtmečius tarpvalstybinė politika yra atitrūkusi nuo Lietuvos ir Lenkijos piliečių vaizduotės. Lietuviai Lenkiją mato kaip tranzitinę šalį, kurią reikia pervažiuoti vykstant į Vakarų Europą. Lenkai į Lietuvą atvyksta tam, kad rastų lenkų kultūros pėdsakų. Mūsų piliečiai kol kas vieni kitiems atrodo kaip filosofinės abstrakcijos – be bendrų darbų patirties. Tai suteikia daug erdvės politinėms manipuliacijoms.
„Jei nebūtų skandalingų abiejų pusių politikų pareiškimų, išryškėtų liūdna tiesa. Kol kas labai mažai padaryta abiejų tautų bendrumui kurti. Lenkai per mažai žino, kuo lietuviai gyveno ir gyvena kurdami savo naująją valstybę“, – tvirtina profesorius. Pasak jo, Lietuviai daro panašią klaidą: „Jie dar nepajėgia suprasti, kad lenkai yra lygūs jų valstybės piliečiai, turintys savo kultūrinius poreikius. Stovime ant labai plono ledo – mokome vieni kitus žeminti, niekinti ir įžeidinėti. Šiuo požiūriu pasiekėme meistriškumo viršūnę. Būtina surasti naujas dviejų šalių piliečių bendradarbiavimo formas. Tai sunkus bei daug laiko ir kantrybės reikalaujantis uždavinys. Mūsų politinė vaizduotė kol kas iškreipta – ji padidina mažus dalykus ir sumažino didelius.“
