Informacinė revoliucija – dviprasmiška
Profesorius A. Guedeso manymu, internete įvykusi informacinė revoliucija keli sukelti dvejopų padarinių. Atsiradus galimybei kiekvienam žmogui prieiti prie beprecedentės masto ir kiekio atžvilgiu informacijos, kyla revoliuciniai procesai. Internetas jau tapo ne tik liberalias vertybes puoselėjančia jėga, kuria žmonės gali išsakyti savo nuomonę, socializuotis ir mobilizuotis, tačiau ir pavojinga erdve, kurioje valstybės gali įgyvendinti ne pačius demokratiškiausius savo veiksmus. Šie procesas turi itin reikšmingą politinę implikaciją.
Mobilizuoti – juokingai lengva
Kaip teigia A. Guedesas, anksčiau informacija plito kitokiu principu. Iš pradžių atsirasdavo idėja, o vėliau aplink ją buvo pradėta burti žmones, tokių būdu suformuojant tam tikrą grupę. Dabar viskas apsiverčia aukštyn kojomis: internete, socialiniuose tinkluose buriasi milžiniškos grupės, kurios pradeda generuoti idėjas. „Žmones mobilizuoti tapo juokingai lengva“, – teigia ekspertas iš Portugalijos. Pasak jo, anksčiau komunikaciniai procesai vykdavo pagal šablonus „vienas – vienam“ ir „vienas – daugeliui“. Įvykus informacinei revoliucijai, dažniausiai pasitaikantis šablonas yra „daugelis – daugeliui“.
Tokiu būdu vietoje piramidės formos žmonių bendravimo modelių atsirado tinklo pavidalo komunikavimas. Šie tinklai suteikė galimybę informaciją platinti gerokai masiškiau, greičiau ir pigiau. Paprasčiausi pavyzdžiui – „Facebook“ ir „Twitter“, leidžiantys vienu paspaudimu pasiekti tūkstantines auditorijas. Būtent tai suteikė galimybę įvykti tokiems procesams kaip Arabų pavasaris ar „Okupuok Volstritą“. Šia prasme internetas suteikia unikalių galimybių socializuotis, sudarydamas įspūdį, kad veikia tik pagal demokratinius principus.
Tamsioji mėnulio pusė
Tačiau pastaruoju metu mokslininkai ir ekspertai vis dažniau atkreipia dėmesį į faktą, interneto kontrolė valstybiniu mastu yra vis labiau stiprėjanti, todėl pasaulinis tinklas iš esmės tampa vis mažiau laisvas. Šie mokslininkai „išlaisvinančiąsias interneto savybes“ šlovinančius žmones vadina „kiberutopistais“. A. Guededas pamini keletą tokios kontrolės pavyzdžių: „Štai Sudano prezidentas Omanas Al-Bashiras masiškai išplatino žinią apie protestą prieš valdžią, daugybę opoziciją palaikančių žmonių atėjo į demonstraciją, ir jis visus juos suėmė. Panašiai buvo pasielgta ir Baltarusijoje, jau nekalbant apie visuotinę interneto cenzūrą Kinijoje.“
Stiprėjančius valstybių veiksmus virtualiojoje erdvėje galima įžvelgti ir ne tik vidiniu mastu, jie yra nukreipti ir į išorę. Pasak A. Guedeso tokiu pavyzdžių yra išties nemažai, pradedant nuo Rusijos atakų prieš Estiją bronzinio kario skandalo metu ir baigiant neseniai vykusiomis atakomis prieš Irano branduolinę programą kontroliuojančius tinklus. Pavojų kelia ir tai, kad internetinę erdvę kontroliuoti siekia ne tik valstybės, bet ir stambiausios korporacijos, siekiančios sau komercinės naudos. Kai kurie mokslininkai jau išsakė nuomonę, kad dėl šių priežasčių „internetą reikėtų sustabdyti“.
