Prieš 40 metų Prancūzijos studentai išėjo į gatves. Į policijos pareigūnus skriejantys akmenys simbolizavo reikalavimą, kad sklerotiška pokario sistema būtų pakeista. Šiandien Prancūzijos studentai labiau rūpinasi darbo vietomis bei prarandamomis valstybės garantijomis. Kaip rašo „New York Times“, šiandien į gatves jie eina reikalaudami, kad niekas nesikeistų.
1968 metų gegužė simbolizavo takoskyrą prancūzų gyvenime. Daugeliui tai buvo išsilaisvinimo momentas: jaunimas susivienijo, prie jų prisijungė darbininkai, o Charle‘io de Gaulle‘io vadovaujama Vyriausybė buvo ne juokais sukrėsta.
Tačiau kitiems, tarp jų ir dabartiniam Prancūzijos prezidentui Nicolas Sarkozy, kuriam tuo metu buvo 13 metų, 1968 metų gegužės įvykiai simbolizavo anarchiją, moralinį reliatyvizmą bei socialinių bei patriotinių vertybių destrukciją, kurią, N. Sarkozy žodžiais, būtina likviduoti.
Nors jaunimo revoliucijos ir tapo neatskiriama Vakarų dalimi – verta prisiminti vien prieš karą Vietname nukreiptus protestus JAV, „Rolling Stones“ užgimimą Londone bei galiausiai Baaderio-Meinhof gaujos iškilimą Vokietijoje – tačiau būtent Prancūzija buvo ta šalis, kurioje jaunimo judėjimas priartėjo arčiausiai politinės revoliucijos. Vien streikus tuomet paskelbė 10 mln. darbininkų.
Vienam iš pagrindinių 1968 metų įvykių dalyvių Andre Glucksmannui gegužės įvykiai yra monumentas, kuris arba yra aukštinamas, arba nekenčiamas, tai įvykis, kurį nori paminėti arba kurį nori palaidoti. „Tai – „lavonas“, nuo kurio visi nori pasivogti po dalelę“ – teigia A. Glucksmannas.
Per prezidento rinkimų kampaniją N. Sarkozy, kovodamas su socialistų kandidate, užsipuolė 1968 metų įvykius bei jų kairuolišką paveldą, kurį kaltina dėl moralės, valdžios, darbo bei nacionalinės tapatybės krizės.
„1968 metais mes tikėjomės pakeisti pasaulį kaip per Bolševikų revoliuciją, tačiau veiksmas buvo neišbaigtas ir valstybinės institucijos liko nepaliestos. Mes visą tai prisimename, tačiau dešinė yra valdžioje“ – teigia M. Glucksmannas. Kalbėdamas apie Prancūzijos dabartinę kairę, M. Gluksmannas pareiškė, kad ji yra mentalinėje komoje.
Tuo tarpu Raphaeliui Glucksmannui, kuris pirmajam savo streikui vidurinėje mokykloje vadovavo 1995 metais, bei jo kartai 1968-ieji kelia nostalgiją, tačiau jie neturi jokio noro kovoti sunkiais ekonomiškai laikais. „Jaunuoliai dabar į gatves eina, kad atmestų visas reformas, kad apgintų savo profesorių teises. Mes nebematome alternatyvų. Mes esame karta be tvirtos laikysenos“ – teigia R. Glucksmannas.
1968 metų įvykiai prasidėjo Nantero universitete, visiškai greta Paryžiaus, kur studentas Danielis Cohn-Benditas surengė maištą prieš merginų ir vaikinų lankymosi vienas kito bendrabučiuose taisykles. Protestui įsisiūbavus, ankstyvą gegužę universitetas buvo uždarytas, tačiau nepasitenkinimas greitai pasklido ir po Paryžių, o ypač – Sorbonos universitetą, kuriame studentai protestavo prieš atgyvenusias taisykles. Vėliau protestai persikėlė ir į gamyklas, kur sukilo darbininkai.
Dabar D. Cohn-Benditas yra Europos Parlamento narys. 1968 metais jo sugalvoti šūkiai tapo visos revoliucijos moto: „Draudžiama uždrausti“, „Gyvenk be apribojimų ir mėgaukis nesivaržydamas“.
Kitas to meto herojus Alainas Geismaras 18 mėnesių buvo priverstas praleisti kalėjime, tačiau vėliau dirbo ministrų patarėju. „Mano 1968 gegužė“ – taip vadinasi jo knyga apie to meto įvykius. Dabar buvusiam maoistui yra 69 metai ir jis naudojasi „iPhone“. Jo muzikos kataloge dominuoja Mocartas.
A. Geismaro teigimu, 1968-ieji buvo socialinė, o ne politinė revoliucija. Jo teigimu, studentų judėjimas buvo Prancūzijos Komunistų partijos pabaigos pradžia. Komunistai itin priešinosi studentų judėjimui, nes negalėjo jo kontroliuoti. Studentų judėjimas netgi sugebėjo palaužti partijos kontrolę didžiosioms profesinėms sąjungoms. A. Geismaro teigimu, 1968 metų visuomenė buvo tiesiog atkurta konservatyvios tarpukario visuomenės versija, kurią sukrėtė karas Alžyre, naujagimių bumas. Mokyklos buvo tiesiog perkrautos.
„Kaip išsiskyręs vyras, N. Sarkozy niekada net nebūtų pakviestas vakarienės į Eliziejaus rūmus, jau nekalbant apie išrinkimą prezidentu“ – teigia A. Geismaras, kurio nuomone, be 1968 metų įvykių nebūtų galima įsivaizduoti, kad žmogus, su užsienietiškomis ir dar žydiškomis šaknimis, be to, išsiskyręs, taptų valstybės prezidentu. Tačiau 1968 metų įvykiai paskatino ir neokonservatizmo iškilimą.
