Jūsų dėmesiui – šešios tikros istorijos apie žmones, kurie buvo gyvi palaidoti ir stebuklingai prisikėlė iš numirusių, bei apie taip vadinamo „Lazario sindromo“ apraiškas.
1. Metju Volas (Matthew Wall), ūkininkas
Kaime iki šiol tradiciškai laikomasi testamentu palikto M. Wallo priesako (nuotr. mixstuff.ru)
1571 metų spalio 2 dieną visas Brogingo kaimas Anglijos Hartfordšyro (Hertfordshire) grafystėje lydėjo į paskutinę kelionę jauną ūkininką vardu Metju Volas. Labiausiai sielojosi velionio sužadėtinė – gražuolė mergina. Diena pasitaikė darganota, purškė lietutis. Laidotuvių procesija jau artėjo prie bažnyčios, kurioje turėjo būti apgiedojamas numirėlis, kai staiga... Vienas iš vyrų, nešusių karstą, paslydo ant šlapių lapų. Karstas nuslydo nuo peties ir trenkėsi į žemę, bet tuojau pat buvo pakeltas, ir procesija slinko toliau. Prabėgo dar minutė, ir iš karsto pasigirdo atkaklus beldimas.
Metju Volas prisikėlė iš numirusių ir reikalavo jį išleisti!
Po šio stebuklingo prisikėlimo Metju vedė savo sužadėtinę ir laimingai su ja pragyveno dar 24 metus. O jam mirus antrą kartą, liko testamentas. Pagal jį dalis turto buvo skirta tam, kad kiekvienais metais spalio 2 dieną į bažnyčią vedantis keliukas būtų gerai nušluojamas, po to turi skambėti laidotuvių varpai, o po jų – ir vestuvių. Šios tradicijos kaime laikomasi iki šiol. Spalio antrąją vietiniai gyventojai vadina „Senuko diena“.
2. Ana Gryn (Anne Green), vaiko žudikė
Annos Green pakorimas (nuotr. mixstuff.ru)
1650 metais Ana Gryn buvo nuteista už tai, kad nužudė savo nesantuokinį kudikį ir kūną paslėpė savo šeimininko namuose. Moteris buvo nuteista mirties bausme pakariant ir nuvesta į kartuves. Tardama paskutinį žodį Ana pareiškė, kad yra nekalta, ir karštai meldėsi Dievui, prašydama priimti jos sielą. Po to budelis pastūmė iš po nuteistosios kojų suoliuką ir paliko ją kyboti pusvalandžiui. Per tą pusvalandį Anos draugas „mušė moterį į krūtinę, visu kūnu pakibdavo ant jos kojų... keldavo aukštyn ir su jėga traukdavo žemyn“. Buvo manoma, kad taip galima pagreitinti mirtį ir sumažinti nelaimėlės kančias.
Po to virvė buvo nupjauta, A. Gryn kūnas paguldytas į karstą ir pakviestas daktaras, kuris turėjo ją skrosti. Bet vos tik daktaras ėmė daryti pjūvį, pasigirdo dejonė.
Yra dvi tolimesnių įvykių versijos.
Pirmoji – daktaras iš karto ėmėsi jos atšildymo, girdė įvairių žolelių antpilais ir pamažu grąžino ją į gyvenimą. Antroji – ją numetė ant grindų ir ėmė spardyti, dėl ko Ana galutinai atsipeikėjo.
Tačiau abi šios versijos sueina į vieną tašką – moteris buvo pripažinta nekalta, po šio įvykio nugyveno ilgą gyvenimą, pagimdė tris vaikus, kuriems buvo pati pavyzdingiausia motina.
3. Mardžori Makkol (Margorie McCall), moteris su žiedu
Marjorie McCall kapas (nuotr. mixstuff.ru)
Užrašas ant paminklo: „Mardžori Makkol. Gyveno kartą, palaidota dukart“
Ši istorija nutiko XVIII amžiuje Airijoje. Daktaro Džono Makkolo (John McCall) žmona Mardžori įsisirgo karštlige ir netrukus mirė. Daktaras buvo gana pasiturintis žmogus ir kažkada žmonai buvo nupirkęs labai brangų vestuvinį žiedą. Palikti jį ant velionės piršto jis visai nenorėjo, o numauti nepavyko. Taip ir palaidojo su tuo žiedu.
Veikiai, tikėdamiesi pasisavinti daktaro brangenybes, Mardžori kapą atkasė kapų plėšikai. Bet nutraukti žiedą nuo ištinusio piršto jiems taip pat nepavyko. Ir tada jie nusprendė pirštą nupjauti. Kai tik aštrūs peilio ašmenys palietė velionės pirštą, Mardžori atgijo, atsisėdo savo kape ir klaikiai suspiegė.
Kapų plėšikai skradžiai žemės prasmego. Mardžori vargais negalais išsikepurnėjo iš kapo ir nukėblino namo. Tuo metu kitame miesto pakrašty našlys vyras prie stikliuko širdgėlą liejo savo giminėms, na ir bandė vertinti netikėtai atsiradusios laisvės perspektyvas. Paryčiais pasigirdo baikštus beldimas į duris. Našlys atlapojo duris ir apmirė, pamatęs ant slenksčio įkapėmis vilkinčią, žemėtą ir susikruvinusią savo žmonelę.
Šokas, kurį patyrė daktaras, buvo pernelyg stiprus. Jis krito negyvas ir buvo palaidotas kape, kuris amžinajam poilsiui turėjo priglausti Mardžori.
4. Odranas iš Jonaho, palaidotas gyvas
Škotijos Jonaho kaimo kapinių koplyčia (nuotr. mixstuff.ru)
548 metais Škotijos Jonaho kaimo valstiečiai nusprendė prie senų kapinių pastatyti koplytėlę. Tačiau iškilo viena problema: visa, kas per dieną būdavo padaroma, naktį kažkokiu mistiniu būdu būdavo sugriaunama, ir statybininkai kiekvieną dieną viską turėdavo pradėti iš naujo.
Galų gale, vienas iš statybininkų, vardu Kolumba, išgirdo balsą, pranešusį, kad darbas gali būti sėkmingai užbaigtas tik tuomet, jei kas nors sutiks būti palaidotas gyvas po koplytėle. Kolumba turėjo sūnų (pagal kitą versiją – brolį) vienuolį vardu Odranas, kuris ir pasišovė paaukoti savo gyvybę, tikėdamasis tuo išgelbėti savo sielą.
Vienuolis buvo pasodintas į rūsio duobę ir užmūrytas – nuo tada statybos ėjo kaip iš pypkės. Netrukus koplytėlė buvo baigta.
Prabėgo dar kiek laiko. Ir Kolumba pasiilgo Odrano. Jis padarė mūre angą, ir joje tuojau pat pasirodė vienuolio galva – šis ėmė prašytis atgal į margą pasaulį. Bet Kolumba nepritarė tokiam „šiaudadvasiškumui“, greitai įstūmė Odraną atgal į duobę ir vėl užmūrijo. Savo sūnų. Arba brolį.
5. Tomas iš Kempeno (Thomas à Kempis), šventuoju nepaskelbtas vienuolis
Tomas iš Kempeno (nuotr. mixstuff.ru)
Katalikų vienuolis Tomas iš Kempeno parašė išgarsėjusią knygą „Sekimas Kristumi“, kuri dar autoriui esant gyvam buvo labai populiari. O kai 1471 metais Tomas mirė, aukščiausioji katalikų vyresnybė jį net norėjo kanonizuoti (paskelbti šventuoju) vis už tą pačią knygą, o tam reikėjo kūną ekshumuoti. Kai karsto dangtis buvo atkeltas, matėsi kruvini rėžiai jo vidinėje pusėje ir didžiulės rakštys po velionio nagais. Koks šventasis taip desperatiškai kovotų su mirtimi, – pagalvojo vyriausieji dvasininkai. Ir, nepaisydami neabejotino prisikėlimo iš numirusiųjų stebuklo, jie, vis dėlto, nusprendė nekanonizuoti Tomo.
6. Ng Swee Hock, brolis mušeika
Ng Swee Hock ligoninėje (nuotr. mixstuff.ru)
2011 metų balandžio mėnesį 65 metų Ng Swee Hock iš Malaizijos Penango salos susipešė su tikru savo broliu. Ko jie ten nepasidalijo – nežinoma, bet kai Ng Swee Hock buvo atvežtas į ligoninę, ant jo kūno nebebuvo sveikos vietos. Net dirbtinio kvėpavimo aparatas nepadėjo. Vietos ligoninės daktarai vyrą bandė reanimuoti 45 minutes, bet prieš 11 valandą ryto pasidavė ir užrašė mirties laiką.
O po dviejų su puse valandos Ng pradėjo kvėpuoti...
Mokslininkai šį fenomeną vadina „Lazario sindromu“ pagal analogiją su prisikėlusiu iš numirusių Biblijos personažu. Iki šiol pasaulyje yra užfiksuota apie 40 panašių atvejų.
