Lyderiai
Šis periodas rusams yra triukšmingų šimtmečių jubiliejų laikas. Iš pradžių 2014-ieji – žinia, sugriovusi liberaliąją tvarką, apie Pirmojo pasaulinio pradžią. Vėliau 2016-ieji – Somos mūšio – vieno iš kruviniausių mūšių pasaulio istorijoje – metinės. 2017-aisiais sukako 100 metų V. Lenino įvykdytam valdžios užgrobimui Rusijoje. Pučas nulėmė kelias tragedijas: į valdžią atėjo J. Stalinas, dėl kruvinos kolektyvizacijos ir industrializacijos mirė daugiau nei 20 mln. žmonių; ir, iš dalies, kaip atsakas į komunizmą, atsirado diktatoriai A. Hitleris, B. Mussolini ir F. Franco.
Nuo pat Antrojo pasaulinio karo Vakarų politika buvo nukreipta į tai, kad problemos, privedusios prie tiek kairiųjų, tiek ir dešiniųjų autoritarizmo, niekada nepasikartotų. Daugelyje šalių buvo įkurtos arba atstatytos „visuomeninio gerbūvio valstybės“, turinčio užtikrinti socialinę apsaugą ir suteikti visiems įvairių galimybių. Amerika vykdė izoliavimo politiką: iš pradžių apribojo Sovietų Sąjungos plėtrą, o vėliau ir prisidėjo prie jos griūties.
Tačiau, šis aukso amžius ateina į pabaigą. Ir šįkart pirmieji šūviai pasigirdo iš dešiniųjų, o ne kairiųjų (Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš ES ir Donaldo Trumpo iškilimas JAV). Sąsajos tarp liberaliosios santvarkos 1917-aisiais ir šių laikų yra pritrenkiančios. Jos sukuria fin de siècle (pasaulio pabaigos) atmosferą. Laisvoji prekyba (vadovaujant Didžiajai Britanijai) apjungė pasaulį. Liberalioji demokratija triumfavo Anglijoje ir Amerikoje. 1980-aisiais prasidėjęs triumfo laikotarpis, varomas JAV eksportuojamos globalizacijos, atrodė nesustabdomas. Šalys, kurios klasifikavosi kaip demokratinės, augo kaip ant mielių. Dešinieji ir kairieji varžėsi tarpusavyje, kad pademonstruotų savo ištikimybę „Vašingtono konsensusui“.
Pasauliui, laimei, pavyko išvengti dar vieno pasaulinio karo (nors dalis Artimųjų Rytų ir yra paskendę ugnyje). Tačiau kitos paralelės yra įspūdingos. JAV ponas Trumpas žada nugalėti visą liberaliąją tvarką: ne tik laisvos prekybos ir liberaliųjų vertybių, tačiau ir globalius aljansus veikiančius prieš atskirtųjų valstybes. Didžiojoje Britanijoje premjerė Theresa May bando savo šalį išvesti iš Europos Sąjungos. Pono Trumpo pergalė sužadina viltis kitiems Vakarų autoritariniams lyderiams, tokiems kaip Marine Le Pen Prancūzijoje ir stiprina antivakarietiškus lyderius, įskaitant Vladimirą Putiną. Šis daug labiau atspindi dabartinių laikų dvasią, negu po dviejų kadencijų pasitraukęs buvęs JAV prezidentas Barackas Obama.
Kas kaltas ir ką daryti?
Iš dalies kaltė dėl visko priklauso atsitiktinumui. Demokratai, tikriausiai, nebūtų pralaimėję rinkimų, jeigu nebūtų savo kandidate pasirinkę Hillary Clinton – buvusios santvarkos įsikūnijimo, ir Anglija nesirengtų trauktis iš ES, jeigu Davidas Cameronas nebūtų priėmęs lemtingo sprendimo paeksperimentuoti su tiesiogine demokratija. Tačiau pati savaime liberalioji santvarka taip pat neša kaltę.
Globalioji ekonomika sukūrė pernelyg daug nuolaidų patiems turtingiausiems: JAV pelno dalis po mokesčių iš 1 proc. daugiausiai uždirbusiųjų nuo 1979-ųjų padvigubėjo nuo 8 proc. iki 17-os 2007-aisiais. Ateityje bus dar blogiau. Gamybos lygis sulėtėjo. Jeigu tai nepasikeis, politika neišvengiamai taps kova už pyrago dalybas. Technologijų gigantai, tokie kaip „Google“ ir „Amazon“, mėgaujasi tokiomis rinkos dalimis, kokių niekas neregėjo nuo pat XIX a. baronų plėšikavimo laikų.
Kaip liberalai gali išgelbėti tai, kas liko iš liberaliosios santvarkos? Iš dalies sprendimas yra sudarytas iš to, kad reiktų gintis, nurodant, jog globalizacija milijonams reikštų išsigelbėjimą iš skurdo, o jos nutraukimas reikštų dabartinių ekonomikos problemų užaštrinimą. Kita vertus sprendimas sudarytas ir iš liberalizmo priešų „išvilkimo į dienos šviesą“: Putinas, pavyzdžiui, vadovauja valstybe baimės ir melo pagalba, ekonomika patiria stiprius smūgius ir žmonės kenčia nuo vargo ir ligų. Kiti pasaulio lyderiai turi gerokai mažiau griežtumo, negu jie patys teigia.
Tačiau liberalizmo šalininkai turi daryti daugiau, negu paprasčiausiai kartoti tas pačias skambias frazes. Jie privalo užsiimti imigracijos problemomis daug rimčiau ir padvigubinti savo pastangas, kad ištaisytų akivaizdžias kapitalizmo problemas. Aukštas nelygybės lygis ir ekonomikos koncentracija leidžianti bendrovėms uždirbti rekordinius pelnus grasina viso pasaulio stabilumui. Revoliucionierių atgimimas tapo baisių netekčių priežastimi. Liberalai, jeigu nori įvesti tvarką, turėtų mąstyti tiksliau ir veikti daug energingiau.
