„Levada Centr“ pažymima, kad dabartinis V. Putino populiarumo reitingas yra žemiausias nuo pat 2014-ųjų, kuomet buvo aneksuotas Ukrainai priklausantis Krymas.
Nepaisant tokio rusų nusivylimo dabartiniu prezidentu, ilgametė opozicijos naikinimo politika Rusijoje ir korupcija lemia, kad artimiausias „konkurentas“ – LDPR lyderis Vladimiras Žirinovskis – sulauktų vos 3 proc. palaikymo, o trečioje vietoje esantis komunistų lyderis Genadijus Ziuganovas tik 2 proc.
Ukrainiečių apžvalgininkas Denisas Kazanskis pažymi, kad būtent tuo galima paaiškinti Kremliaus dabartinį elgesį, provokacijas Ukrainos pasienyje ir galimo puolimo grėsmę. „Dabartinio Rusijos militaristinio užsidegimo paaiškinimas yra gana paprastas. Putino reitingai krinta. Tiesa, veršklenimas dėl fašistų ir Kijevo bombardavimo taip pat jau nebepadeda“, – pažymėjo jis.
Aukščiausią tašką V. Putino reitingai pasiekė 2018-ųjų sausį – 57 proc., tačiau dėl ekonominių problemų tekus padidinti pensinį amžių Rusijos prezidento reitingas nebepakilo aukščiau 41 proc., pažymima „Znak“.
Kitas apklausų rodiklis – gyventojų pasitenkinimo Vladimiro Putino vykdoma politika – taip pat siekia „ikikarinius“ 2013-2014 m. rodiklius. Jeigu 2015-aisiais, kuomet šalyje tvyrojo Krymo „prisijungimo“ euforija, Rusijos prezidento veiksmais buvo patenkinti net 89 proc., o nepatenkinti – tik 10 proc., tai 2021-ųjų lapkritį patenkintų buvo 63 proc., o nepatenkintų – net 35 proc.
Labai panašūs rodikliai buvo lygiai prieš 8 metus (prieš prasidedant karo veiksmams Ukrainoje), tuomet patenkintų ir nepatenkintų V. Putino vykdoma politika buvo, atitinkamai, 61 ir 37 proc.
A. Aslundas: Putinas laikosi „trumpalaikio, pergalingo karo“ idėjos
Apie tai, kad V. Putinas „išleidžia paskutinį kvapą“, perspėja ir švedų ekonomistas Andresas Aslundas. Rusijos prezidentas įsikibęs laikosi savo paties ankstesnių „sėkmės istorijų“, kuomet savo valdymo problemas sprendė trumpalaikiais karais.
„Krytis akivaizdus. Rusijos ekonomika nuo 2014-ųjų atsidūrusi visiškoje stagnacijoje (ir beveik visiškoje nuo 2009-ųjų), o Putinas leido aiškiai suprasti, kad nėra suinteresuotas užtikrinti ekonominį augimą ar didinti pragyvenimo lygį. Skaičiuojant doleriais Rusijos BVP susitraukė nuo 2,3 trln. 2013-aisiais iki 1,5 trln. 2020-aisiais. Nuo 2014-ųjų, kuomet V. Putinas pirmą sykį įsiveržė į Ukrainos teritoriją ir neteisėtai aneksavo Krymą, realios (įskaitant infliaciją) Rusijos namų ūkių pajamos susitraukė 10 proc.“, – savo komentare „Project Syndicate“ rašė jis.
1904-aisiais tuometinis Rusijos imperijos vidaus reikalų ministras Viačeslavas von Plehve ištarė dabar jau į istoriją įėjusią frazę: „Mums reikia nedidelio, pergalingo karo, kad apsaugotume Rusiją nuo revoliucijos“. Netrukus pats V. von Plehve buvo susprogdintas revoliucionieriaus, tačiau 1904-1905 m. karas su Japonija jau buvo prasidėjęs.
„Jis nebuvo nei trumpalaikis, nei pergalingas“, – pažymi A. Aslundas. Galų gale, būtent šis karas ir tapo revoliucijos katalizatoriumi.
„V. Putinas, tikėtina, dėmesį koncentruoja į savo paties trumpalaikius, pergalingus karus (Gruzijoje 2008-aisiais ir Kryme 2014-aisiais), kurie iškėlė jo reitingus į padebesius. Nuo tol jo reitingas smuko į rekordines žemumas, o liaudies nepasitenkinimo akivaizdoje jis sustiprino politinių represijų mastą iki dar neregėto nuo pat jo herojaus – amžiną atilsį sovietų lyderio Jurijaus Andropovo (1982-1984 m.) – valdymo lygio“, – pažymėjo A. Aslundas.
Eksperto teigimu, V. Putinui nebeužtenka tik kaltinti Vakarus, gyventojai tuo jau seniai nebetiki. Todėl jam, siekiančiam bet kokia kaina išlaikyti reitingus ir valdžią, reikia „trumpalaikio, bet pergalingo karo“.
„Siekdamas pateisinti žiaurias represijas V. Putinas naudojasi sovietų lygio Kremliaus propagandos mašina. Tačiau prieš Vakarus nukreipta retorika neįtikins visuomenės jį palaikyti. Tam jam reikia dar vieno labai sėkmingo karo. Žinant, kad Rusijai nėra galimybių (pergalei) dideliame kare prieš visus Vakarus, jam reikia ribotesnio konflikto. Iš čia ir kyla Putino pasirinkimas – Ukraina, kurią jis vadina „Vakarų vasale“, – aiškina A. Aslundas.
Švedų eksperto teigimu, istorija kartojasi ir Rusijai, kaip ir 1904-1905 m., pasiekti „greitos ir neskausmingos“ pergalės nepavyks. Cituojamas Ukrainos gynybos ministras Aleksejus Reznikovas: „Žmogiškoji kaina Ukrainai būtų katastrofiška, tačiau ukrainiečiai negedės vienumoje. Rusija taip pat patirs milžiniškų nuostolių. Į Rusiją iš fronto Ukrainoje grįžtančių karstų fotografijos kaip virusas išplis socialiniuose tinkluose, ir netrukus jų būtų tiek daug, kad net ir Kremliaus cenzoriams nepavyktų jų nuslėpti. Didelis karas Ukrainoje sukeltų krizę visoje Europoje“.
