Pats planas ir du jo priedai buvo sudaryti JAV strateginės aviacijos (SAC) ekspertų 1956-ais metais: kiekviename sąraše buvo daugiau nei po tūkstantį taikinių. Į pirmąjį įtraukti kariniai oro uostai, į antrąjį – kiti objektai, tokie kaip gamyklos, industriniai kompleksai ir miestai, „sistemingo sunaikinimo“ tikslai. Kiekviename jų buvo sudaryti sąrašai taikinių, kuriuos buvo strategiškai būtina sunaikinti.
Pavyzdžiui, bombarduojant Maskvą buvo planuojama likviduoti ginkluotės, lėktuvų variklių gamyklas, geležinkelio infrastruktūrą, o taip pat penicilino, chloro saugyklas ir netgi „aukšto spaudimo boilerines“. Atskirai daugelyje sąrašų yra sužymėtos gyventojų naikinimo galimybės (NSA puslapyje pažymima, kad tokie planai prieštarauja tarptautinei teisei). Maskvoje buvo planuojami smūgiai 179 objektams, tuometiniame Leningrade – 145. Be sovietinių gyvenviečių, bombos turėjo būti numestos ant Pekino, Berlyno ir Varšuvos.
Patekę į išplėstinį sąrašą Kėdainiai, Alytus ir Palanga sulaukė dėmesio dėl miestuose esančių ginkluotės bazių ar oro uosto. Kauno sąrašas ilgesnis: mieste buvo numatyta apie dešimt „naikintinų“ objektų. Sąrašuose taip pat įrašyti Panevėžio, Vilniaus ir Varėnos objektai.
Branduolinė karą prieš SSRS buvo numatyta vykdyti dviem etapais – iš pradžių JAV ruošėsi numesti vandenilines bombas ant vadovybės štabų, oro uostų ir raketinių šachtų, kad visiškai dezorientuotų vadovavimą ir išvengtų atsakomojo smūgio. Jeigu to nebūtų užtekę, būtų pasitelktos tradicinės atominės bombos, kurios būtų paleistos ant sąrašuose numatytų gamyklų ir industrinių kompleksų, kad pakirstų sovietinę karo pramonę.
Šių planų įgyvendinimui plano sudarytojai užsiprašė 60 megatonų termobranduolinių bombų – jų galia keturis tūkstančius kartų didesnė negu sprogmens 1945 metais numesto ant Hirosimos. Branduolinis karas, anot autorių, galėjo prasidėti jau 1959 metais.