1950 metais balandžio 8 dieną virš Baltijos jūros skridusio ir sovietų numušto JAV karinio jūrų laivyno lėktuvo „PB4Y-2“ įgulos narių likimą iki šiol gaubia paslaptis.
Apsilankius Liepojoje dėmesį patraukė paminklas, stovintis prie jūros. Jis skirtas negrįžusiems iš jūros žvejams ir žuvusiems amerikiečių lakūnams. Memorialinė lenta byloja, kad amerikiečiai buvo rusų numušti 1950 metais. Pasidomėjus paaiškėjo, kad šis lėktuvas ir 10 jo įgulos narių į istoriją įėjo kaip viena pirmųjų Šaltojo karo aukų. Kai kurių šaltinių teigimu, numuštas lėktuvas skrido į Lietuvą ir vežė krovinį partizanams.
JAV oro pajėgų eskadronas, kuriam priklausė galingi 4 variklių perdirbti bombonešiai, prikimšti itin slaptos ir modernios technikos, reikalingos informacijos rinkimui ir stebėjimui iš oro, po Antrojo Pasaulinio karo liko įkurdintas Lyautey uoste Maroke (Afrika). Šis uostas ir jame esantys lėktuvai amerikiečių buvo naudojami specialioms naujos kartos elektroninės žvalgybos misijoms vykdyti.
Atlikti žvalgymo misijas netoli Sovietų Sąjungos sienų JAV lėktuvai buvo siunčiami ne taip ir retai, tiesa, amerikiečiai tikino niekada Rusijos erdvės ribų nepažeidę. Keletą sykių orlaiviai buvo apšaudyti iš patrankų, tačiau tokie susidūrimai baigdavosi be skausmingesnių paskemių.
1950 metų pradžioje „PB4Y-2“ orlaivius iš Maroko buvo nuspręsta perkelti į JAV karinę oro bazę Vokietijoje, Visbadene. Kaip tik iš ten 1950 balandžio 8 dieną, 10 valandą 31 minutė, pakilo vadinamasis „turbulencinis vėžlys“, pažymėtas numeriu „BuNo 59645“. Pasak amerikiečių, tai turėjo būti eilinis „informacijos rinkimo ir žvalgybos“ skrydis iki Baltijos jūros. Manoma, kad orlaivio pagrindinė užduotis buvo nustatyti, kaip šioje jūroje yra išsidėstę sovietų povandeniniai laivai. Lygiai 13 valandą 30 minučių „PB4Y-2“ įgula raportavo, jog skrenda virš Bremerhaveno ir tai buvo paskutinė žinia, gauta iš „turbulencinio vėžlio“.
Vykdė pratybas?
Netrukus paaiškėjo, jog virš Baltijos skrendantį JAV orlaivį apsupo 4 sovietų naikintuvai „La-11“. Kai amerikiečiai nepakluso rusų komandai sekti iš paskos, į lėktuvą buvo paleista ugnis. Kulkų suvarpytas „PB4Y-2“ nukrito į jūrą maždaug už 8 kilometrų nuo Liepojos krantų. Po incidento JAV vyriausybė kreipėsi į Rusiją prašydama padėti išsiaiškinti orlaivio įgulos narių likimą ir lėktuvo katastrofos aplinkybes, tačiau Rusija toli gražu nebuvo nusiteikusi bendradarbiauti.
Sovietų Sąjungos valdžia tąkart atsakė, jog lėktuvas buvo apšaudytas dėl to, jog saugumo pareigūnai sumaišė orlaivį su bombonešiu „B-29“. Be to, orlaivis buvo pažeidęs Sovietų Sąjungos oro erdvę (esą jis buvo pastebėtas skrendantis 13 mylių į sovietų pusę nuo Rusijos oro erdvės ribos) ir pirmasis paleido ugnį į rusų lėktuvus, patruliavusius virš Baltijos.
JAV suskubo paneigti tokius Rusijos teiginius ir pabrėžė, jog vienintelis ginklas, kuris buvo orlaivyje – 45 kalibro pistoletas, priklausęs vienam iš pilotų. Tokiu ginklu, anot amerikiečių, užpulti ir apšaudyti sovietų lėktuvų nebuvo įmanoma, o ir tokio tikslo „PB4Y-2“ esą neturėjo – orlaivis skrido navigacinės pratybos tikslais. Be to, amerikiečiai tikino, jog oro erdvės ribos nebuvo pažeistos ir „turbulencinis vėžlys“ skrido virš tarptautinių vandenų, o ne Sovietų Sąjungos teritorijoje.
Įgula dingo
Kone 30 JAV lėktuvų, ieškodami sudužusio „turbulencinio vėžlio“ nuolaužų arba išsigelbėjusių įgulos narių, daugiau kaip 10 dienų žvalgė Baltijos jūrą iš oro, tačiau jų pastangos buvo bevaisės. Jau nutraukus paieškas, Švedijos žvejybinis laivas atsitiktinai pastebėjo jūroje plūduriuojantį gelbėjimosi plaustą. Dar po kelių dienų Didžiosios Britanijos krovininis laivas „Beechland“ iš jūros ištraukė dar vieną tuščią gelbėjimosi plaustą, plūduriavusį maždaug 45 mylios nuo Švedijos sostinės Stokholmo krantų, ir kulkų suvarpytą priekinį lėktuvo ratą. Jokių dingusios įgulos ženklų pastebėta nebuvo.
Gandai, jog įgula galėjo išsigelbėti ir patekti į sovietų nelaisvę, pasklido iškart po incidento. Nors Rusija tokią versiją neigė ir tikino, jog gyvų žmonių lėktuve negalėjo likti, mat jis sprogo dar prieš nukrisdamas į vandenį, gandus apie išgyvenusius amerikiečių lakūnus sustiprino 1955 metais iš Gulago grįžusio amerikiečio Džono Noblo pasakojimas.
Vyras teigė, jog „keliaudamas“ per įvairius sovietų kalėjimus ir koncentracijos stovyklas, jis buvo sutikęs du liudininkus, kurie jam pasakojo matę 8 lakūnus, išsigelbėjusius iš „turbulencinio vėžlio“ ir įkalintus už šnipinėjimą. Apie tai, jog viename kalėjimų sutiko amerikiečių lakūną, išsigelbėjusį iš į Baltiją nukritusio JAV orlaivio, pasakojo ir jugoslavas, ilgus metus praleidęs anglių šachtoje Vorkutoje (Sibiras). Šiaip ar taip, šių pasakojimų autentiškumas taip ir liko neišaiškintas, o tikrasis 10 įgulos narių likimas neatskleistas.
Sukūrė juostą
Išsiaiškinti „turbulencinio vėžlio“ ir 10 jame buvusių jaunų vyrų likimą buvo užsimojęs režisierius Dirkas Polmanas. Dokumentinių filmų kūrėjas savo juostoje „Slaptas supervalstybių oro karas“, kuri buvo demonstruota tik prancūzų televizijos kanale „Arte“, atskleidė, jog siekdamas išsiaiškinti, ar po amerikiečių lėktuvo katastrofos galėjo išgyventi bent vienas lakūnas, ne tik išnaršė įvairių dokumentų archyvus, bet ir bendravo su 1993 metais JAV bei Rusijos sudaryta komisija, kuriai buvo pavesta atskleisti Šaltojo karo incidentus ir pateikti išsamią to meto įvykių analizę. „Aš pasidalijau su JAV komisijos nariais savo turima informacija ir tikėjausi, kad dirbdami kartu mes išsiaiškinsime dingusios įgulos paslaptį. Tačiau vėliau paaiškėjo, jog kariuomenės pareigūnai net nepasidalijo su manimi viešai publikuotais duomenimis. Kai mano komanda negavo leidimo filmuoti komisijos darbo Maskvoje, o man pačiam neleista paimti interviu nei iš vieno amerikiečių komisijos nario, aš nutariau bet kokį bendravimą nutraukti“, – atskleidė D. Polmanas. Nors bendradarbiavimą su pareigūnais D. Polmanas ir nutraukė, savo tyrimo neatsisakė.
Komisijos pateiktoje „Gulago studijoje“ režisieriaus dėmesį patraukė JAV karinių oro pajėgų pranešimas, kuriame užfiksuoti duomenys apie vokietį karo belaisvį, kuris grįžęs iš ilgų nelaisvės metų, praleistų Vorkutos šachtose, tikino kalbėjęs su amerikiečių lakūnu, kuris prisistatė Hario Waterwolfo vardu. Vis iš naujo skaitydamas dingusių „PB4Y-2 Privateers“ įgulos narių vardus, režisierius įsidėmėjo Hovardo Seeschafo pavardę. „Palyginau šias dvi pavardes ir supratau, jog vokiečių belaisvio sutiktas amerikietis buvo vienas iš 10 dingusių lakūnų ir perdavė apie save užkoduotą žinią“, – teigė D. Polmanas. Režisierius tikina, jog iššifruoti šį kodą galėjo tik gerai mokantis ir vokiečių, ir anglų kalbas.
Kaip iššifravo filmo kūrėjas, H. Seeschafo pavardė susideda iš dviejų bereikšmių vokiškų žodžių – „jūra“ ir „avis“. Tuo tarpu tremtyje sutikto amerikiečio pateikta pavardė Waterwolf yra dviejų angliškų žodžių junginys – „vandenų vilkas“. „Nemanau, kad šios dvi pavardės tėra sutapimas. Manau, jog tai užkoduota žinia, kurią buvusi „jūros avis“, po karo virtusi „vandenų vilku“, perdavė apie save pasauliui,“, – įsitikinęs režisierius.
Be to, anot D. Polmano, „Gulago studijoje“ pateiktas H. Waterwolfo išvaizdos aprašymas visiškai atitinka dingusio lakūno išvaizdą – maždaug 28 metų lieknas, mėlynų akių blondinas.
Skrido į Lietuvą?
Tikrasis orlaivio skridimo tikslas oficialiai taip ir nebuvo nustatytas, mat abi į konfliktą įsivėlusios valstybės turėjo savas versijas. D. Polmano surastas ir pakalbintas vieno iš keturių naikintuvų, numušusių „turbulencinį vėžlį“ pilotas Anatolijus Gerasimovas patikino, jog sovietai buvo įsitikinę, jog amerikiečių lėktuvas skrido kaip tik į Lietuvą. „Amerikos lėktuvai ne kartą buvo įsiveržę į Baltijos valstybių oro erdvę. Virš Lietuvos teritorijos jie išmesdavo įvairius daiktus, reikalingus „miškiniams“, kovojantiems prieš sovietus. Dažniausiai tokius lėktuvus mums buvo įsakyta sulaikyti, tačiau kartą, neapsikentę rizikos skristi blogu oru, Rusijos karininkai paprašė valdžios leidimo arba šaudyti į oro erdvę pažeidusius orlaivius, arba net nerizikuoti gyvybėmis ir nekilti į orą „dėl nieko“, – pasakojo A. Gerasimovas. Leidimą šaudyti į amerikiečių lėktuvus kareiviai gavo.
„Pastebėję amerikiečių lėktuvą „PB4Y-2“ įspėjome sekti iš paskos, tačiau pilotas tik nusišypsojo ir atsisveikindamas pamojavo. Orlaivis apsisuko ir ketino skristi atgal, tačiau apie įsibrovėlius mes įspėjome ant žemės įsikūrusius padalinius ir šie atidengė ugnį. Susišaudymas vyko maždaug 40 kilometrų nuo Lietuvos krantų“, – prisiminė rusų pilotas.
„Nors man buvo įsakyta tylėti, tačiau dabar galiu patvirtinti – mačiau maždaug 10 parašiutų, besileidžiančių iš apšaudomo lėktuvo. Tuomet orlaivis sprogo“, – pasakojo A. Gerasimovas. Buvęs pilotas taip pat atskleidė, jog 1993 metais buvo iškviestas liudyti prieš Šaltojo karo įvykius tiriančią komisiją. „Rusijos komisijos dalies vadovas Volkogonovas liepė man sakyti tiesą, bet įspėjo neprasitarti apie matytus parašiutus, nes tada esą amerikiečiai pradės domėtis, kas nutiko jų lakūnams, o to žinoti jiems nereikia...“, – atskleidė A. Gerasimovas.
Giedrė POTELIŪNAITĖ
