Konfrontacijoje su valdžia baltarusiai veikė europietiškai, pademonstravo pagarbą gyvybei, žmogaus orumui ir parodė valią kovodami už savo teises taikiomis priemonėmis. Režimas savo ruožtu elgėsi taip, kaip tipinė Azijos šalių despotija.
M. Chodorkovskis rašo, kad matėme ir nežmoniškumą, niekuo nepagrįstą jėgos struktūrų atstovų žiaurumą.
Vladimiras Putinas šioje situacijoje blaškėsi tarp nepalankumo A. Lukašenkai, kuris daugelį metų vedžiojo Kremlių už nosies, ir suvokimo, kad Minsko diktatūros nuotykiai gali tapti analogiškų įvykių Rusijoje pradžia. Iki parlamento rinkimų liko vos metai, ir trys metai iki tol, kuomet V. Putinas užsimanys įtvirtinti savo valdžią remiantis neteisėtomis Konstitucijos pataisomis.
Rusijos visuomenė labai įdėmiai stebi įvykius Baltarusijoje, tvirtina M. Chodorkovskis. Masiniai protestai Chabarovske, tebesitęsiantys jau du mėnesius, rodo, kad situacija ir pačioje Rusijoje nėra taip toli nuo užvirimo taško.
„Todėl aš esu tikras, kad Putinas asmeniškai leido Jevgenijui Prigožinui, žmogui, atsakingam už visą purviną darbą, įgyvendinti operaciją paraleliai su valymais Minske“, – savo tekste dėstė Rusijos buvęs milijardierius, kurį V. Putinas buvo ilgam pasodinęs už grotų.
Siekiant nukreipti Rusijos visuomenės dėmesį ir perspėti opoziciją, rugpjūčio 20-ąją buvo apnuodytas A. Navalnas. Tai įvyko akcijų visoje Baltarusijoje, galėjusių nulemti fatališką režimo baigtį, išvakarėse.
Baltarusijos revoliucija iškėlė mums visiems, Rusijos opozicijai, svarbių klausimų: ar gali taikus protestas būti sėkmingas, jeigu valdžia yra pasirengusi panaudoti neribotą smurtą? Ar gali protesto lyderiai išvis likti šalyje, jeigu jiems gresia sunaikinimas? Ar gali streikas būti sukilimo alternatyva? Ar reikia dalyvauti rinkimuose, jeigu falsifikacijai nėra ribų?
Svarbiausia išvada iš įvykių Baltarusijoje: savo noru pasitraukiančio režimo šiandien tikėtis neverta. Permainos Rusijoje, kaip ir Baltarusijoje, yra įmanomos tik pasirinkus revoliucijos kelią.
