Faktiškai sociopatų elgesys dažnai siejamas su nusikalstama veikla. Visgi šiame sąraše pateikti asmenys pasižymi išskirtiniais savo nevaldomo ir destruktyvaus elgesio bruožais – „Listverse.com“ sudarytame žiauriausių sociopatų sąraše sutiksite tik tokius žmones, kurie dėl sadistiškų ir iškrypėliškų veiksmų savo laiku buvo tapę didžiausia grėsme visuomenei. Jei pirmosios sąrašo dalies istorijos nepasirodė pernelyg šlykščios, galite susipažinti ir su penkiais pačiais žiauriausiais sociopatais.
Prieš tai skaitykite pirmąją dalį: Top 10: žiauriausi ir pavojingiausi sociopatai (I)(foto)(video)
5. Timūras
Timūras (istoriniuose šaltiniuose dar minimas kaip Timūras Šlubasis ar Tamerlanas) buvo kraugeriškais žygiais pagarsėjęs karvedys. Timūro ketinimai buvo grandioziniai – valdovas siekė atkurti ir dar labiau išplėsti Čingischano įkurtą Mongolų imperiją. Savo užkariavimus Timūras pradėjo dabartinio Uzbekistano teritorijoje. Jis kariuomenes siuntė į visas puses, o užkariautose gyvenvietėse išžudydavo visus žmones ir ištisus regionus paversdavo dykvietėmis.
Timūrui didžiausią pasitenkinimą kėlė beatodairiškas visko, kas pasitaikydavo jo kelyje, niokojimas. Timūras gailestingas būdavo retai. Isfahano miestą Irane karvedys užėmė be pasipriešinimo, tad su vietiniais gyventojais kurį laiką elgėsi nuosaikiau. Vis dėlto nežmoniškai dideli mokesčiai išvedė vietinius gyventojus iš kantrybės ir šie nusprendė susidoroti su mokesčių rinkėjais. Be abejo, tai užtraukė Timūro rūstybę – šlubasis karvedys įsakė savo kariuomenei sunaikinti bet kokią gyvybę mieste. Taigi visi miesto gyventojai buvo brutaliai išžudyti. Išskerstos buvo netgi miesto žiurkės ir virš gyvenvietės skraidę paukščiai. Per dvi dienas Timūro būriai galvas nukapojo beveik 70 tūkst. Isfahano gyventojų. Tuo Timūro iškrypėliškos užgaidos nesibaigė – iš nukapotų žmonių galvų Isfahano apylinkėse buvo sudėlioti 28 bokštai.
1398 metais Timūras įsiveržė į šiaurinę Indiją ir, kaip jam įprasta, išžudė visus savo kelyje sutiktų miestų gyventojus. Vis dėlto tų pačių metų gruodį Timūras susilaukė rimto pasipriešinimo – mongolo siautėjimus mėgino sutramdyti sultonas Mehmudas. Prieš Timūro kariuomenę Mehmudas pasiuntė 120 karui parengtų dramblių, tačiau sultono planas neišdegė, mat Timūras prieš dramblių armiją paleido kupranugarių būrį, kuriems ant nugarų buvo pritvirtinti degantys mediniai rąstai. Kraupus agonijoje besikankinančių kupranugarių vaizdas bei siaubingas degančių gyvūnų baubimas išgąsdino dramblius ir šie, apimti panikos, pabėgo iš mūšio lauko. Timūras toliau tęsė savo žygį Indijoje ir užėmė sostinę Delį. Per dieną Timūro kareiviai išžudė apie 100 tūkst. vietos gyventojų, išplėšė viską, kas įmanoma, ir galiausiai sudegino patį miestą. Savo memuaruose Timūras teisinosi, kad neketino nukapoti galvų visiems Delio gyventojams. Pasak jo, jis tiesiog negalėjo suvaldyti savo įsismarkavusių karių, kurie savo valia žudė visus žmones iš eilės. Todėl galiausiai Timūras nusprendė, jog savo karius varžyti yra beprasmiška – visiškas Delio gyventojų išnaikinimas greičiausiai buvusi Alacho valia, kuriai nepaklusti neįmanoma.
Tęsdamas savo siautėjimus Timūras užsigeidė sunaikinti krikščionybę. Žinoma, karvedys nesugalvojo nieko geresnio nei visų krikščionių išžudymas. Dėl to labiausiai nukentėjo Gruzija ir Armėnija. Visi didieji šių valstybių miestai buvo išplėšti ir sugriauti, o žmonės išžudyti. Skaičiuojama, kad Timūro žygių Gruzijoje ir Armėnijoje metu buvo išžudyta apie milijoną vietinių gyventojų. Dar bent 60 tūkst. šių valstybių gyventojų buvo paimti į vergiją. Manoma, kad iš viso šio niekšo siautėjimai nusinešė apie 17 milijonų žmonių gyvybių. 1405 metais visą pasaulį užvaldyti planavęs Timūras mirė – žiaurųjį mongolą pakirto buboninis maras.
