Ne visi mūšiai, kuriuose besiginantieji laikosi iš paskutiniųjų, prilygsta vienas kitam. Dėl šios priežasties buvo sugalvoti penki kriterijai, pagal kuriuos listverse.com sudarė šį dešimties įsimintinų mūšių sąrašą. Tiesa, ne kiekvienam atvejui būdingi visi penki, tačiau mažiausiai trys tinka kiekvienam jų.
1. Užpuolikai šiam sąrašui nepriklauso. Tie, kurie pradeda mūšį, turėdami ryškią persvarą, vargu ar gali būti nušluojami iki paskutinio vyro.
2. Besiginančiųjų šansai laimėti – apgailėtini. Dažniausiai užpuolikai esti bent jau trys prieš vieną besiginantįjį. Tačiau, kuo mažesni šansai atsilaikyti, tuo šlovingesniais laikomi tie, kurie gynėsi.
3. Visi, arba beveik visi – miršta. Nes kitaip – koks tai mūšis iki paskutiniųjų, jei lieka pakankamai žmonių, galinčių atlaikyti dar vieną priešininkų šturmą?..
4. Visi besiginantieji – susitaikę su mirtimi. Nei vienas jų nepasiduotų, net ir prašomas.
5. Pasiaukojimas turi vykti dėl aukštesnių dalykų. Niekas nenorėtų mirti žinodamas, jog mirtis bus nieko neverta.
Taigi, be jokios ypatingos tvarkos pateikiame 11 mūšių, vykusių iki paskutinio kraujo lašo.
1. Termopilų mūšis (480 m. pr. m. e.)
Šis mūšis nuo senų senovės buvo pagrindas įvairioms legendoms sklisti, o tuomet, kai pasirodė Franko Millerio filmas „300“, šiuolaikiniai žmonės buvo supažindinti su herojišku spartiečių vado Leonido poelgiu: išsirinkęs vos 300 karių (iš kurių visi turėjo suaugusius sūnus, galinčius perduoti šeimos vardą, pratęsdami giminę), jis stojo prieš milžinišką persų, vadovaujamų Kserkso, armiją.
Tačiau dauguma mūsų, rodos, ištrynė iš atminties faktą, jog Leonidas su grupele karių nebuvo vienui vieni, stoję prieš galingą priešą. Kiti miestai-valstybės, tarp jų – Arkadija ir Tespija – taip pat pasiuntė karius, todėl pajėgų, besipriešinančių Persijos armijai, dydis prilygo 6 tūkst., o ne 300 karių. Vis dėl to, ši nedidelė grupė besiginančiųjų tris dienas kovėsi su persais prie „Karštaisiais vartais“ vadinamos kalnų perėjos, kol galiausiai visi iš vyrų buvo nukauti. Ši kova atitinka visus penkis pateiktuosius kriterijus.
Viena garsiausių legendų, susijusių su šiuo mūšiu, yra ši: į persų pasiuntinio grasinimus, kad jų armija paleis tiek strėlių, jog šios užstos saulę, vienas spartietis karys atsakė: „Juo geriau – tuomet kausimės šešėlyje!“.
2. Paskutinis šveicarų gvardijos mūšis (1527 m. gegužės 6 d.)
Valdant imperatoriui Čarlzui V, 1527 m. Roma buvo apiplėšta Šventosios Romos imperijos karių. Kai imperijos kariuomenė, kurią sudarė daugiausia padugnės ir samdiniai, pateko į miestą, jie kaip mat nustojo kreipti dėmesį į Čarlzo bei kitų vadovų įsakymus ir nužygiavo tiesiai link Vatikano kalvos, ketindami pasiglemžti pačius didžiausius krikščionybės lobius. Be to, jie savavališkai nužudė visus, pasitaikiusius jų kelyje, o popiežius Klementinas VII buvo vienas jų taikinių.
Šveicarų gvardija (nuotr. SCANPIX)
Žymioji šveicarų gvardija, kurie buvo treniruoti ne vien tik vaikštinėti aplinkui, gražiai atrodydami turistams, sudarė kvadrato formą ir nedelsiant išsirikiavo ant Šv. Petro bazilikos laiptų, ketindami iki paskutinių išgalių priešintis 20 tūkst. kraujo ištroškusių ir miestą niokojančių karių būriui. Po kautynių su bandančiais miestą užgrobti priešais, gvardiją tesudarė 189 sargybiniai, tačiau jie neketino bėgti: tam, kad laimėtų laiko, per kurį popiežius spėtų pabėgti po Roma išraustais tuneliais, gvardijos nariai liko ginti bazilikos.
Galiausiai Klementinui pavyko laimingai pabėgti, o sargyba sugebėjo užbarikaduoti bažnyčios prieangį, sėkmingai apsaugant duris nuo išlaužimo, tačiau tik 42 iš visos šveicarų sargybos liko gyvi – ir visi alei vieno sužeisti. Tačiau, šis mūšis vėlgi atitinka visus penkis kriterijus ir įrodo, kad kai šveicarai nusprendžia nebūti neutralūs, lengvai jų niekas nepaims.
3. Alamo mūšis (1836 m. vasario 23 d. – kovo 6 d.)
Ši apgultis ir ypač – kulminacinė kova anksti ryte – tai priežastys, dėl kurių vietiniai Teksaso gyventojai vaikšto išpūtę krūtines šiek tiek labiau už daugumą kitų amerikiečių. Alamo mūšis – vienetinis įvykis Teksaso istorijoje, kurio užteko, jog Teksasas taptų pirmąja tauta ir vėliau – JAV valstija. Posakis „Remember the Alamo!“ („Atsiminkite Alamo mūšį!“) metai iš metų skambėjo daugumos niekad Teksaso sienos nekirtusių žmonių ausyse, tačiau patyrusių svaiginantį drąsos plūstelėjimą, kai jau nebelieka vilties išgyventi.
Meksika (nuotr. SCANPIX)
Ispanijos misijos metu, 182 vargingai apsiginklavę Teksaso maištininkai susidūrė su dviem tūkstančiais meksikiečių karių, vadovaujamų vieno geriausių Meksikos generolų – Antonio Lopez de Santa Anna. Meksikiečiai turėjo kavaleriją ir patrankų. Tuo tarpu teksasiečiai, pasislėpę forte – smėlio, ryžto ir vos kelias patrankas, kurioms trūko amunicijos. Tačiau net 12 dienų pastarieji laikėsi prieš kasdien pasikartojančius Santa Annos apšaudymus. Galų gale generolui viskas įsipyko, ir jis įsakė netikėtai šturmuoti sukilėlius prieš pat patekant saulei. Kiekvienas iš maištininkų buvo nužudytas, tačiau Santa Anna pasigailėjo moterų ir vaikų bei išlaisvino du juodaodžius vergus, rastus forte. Šis mūšis atitinka 4 iš penkių kriterijų, nes techniškai, meksikiečiai buvo „geri vyrukai“, o teksasiečiai – sukilę prieš teisėtą Meksikos instituciją.
4. Kamerūno mūšis (1863 m. balandžio 30 d.)
Tuo metu, kai didžioji pasaulio dalis buvo susitelkusi ties Amerikos pilietiniu karu šalies šiaurėje, nedidelis įvykis Meksikoje, susijęs su Prancūzijos užsienio legionu, davė pradžią legendiniam devizui, išlikusiam iki šių dienų: „Legionas miršta nepasiduodamas“. Tąkart karių grupė, sudaryta iš 65 užsienio legiono narių ir vedama kapitono Jean Danjou, gabeno reikmenis Verakuzos valstijos link, skirtus paremti prancūzų, vadovaujamų Napoleono III, Meksikoje vykdomai misijai. Atviroje vietoje užpulta saujelė legionierių besikaudami sugebėjo pasitraukti nedidelės fazendos Kamerūne link, kur, nugaromis atsirėmę į sieną ir priešų apsupti, ėmė kautis tarsi apsėsti. Prancūzų kariai atrėmė ataką po atakos, kol jų amunicija ėmė sekti.
Net kai kapitonas Danjou susmuko dėl į krūtinę pataikiusios kulkos, vyrai tebesikovė. Galų gale liko tik šeši kariai, kai kurie jų – nuo žaizdų vargiai besilaikantys ant kojų, nebeturintys nei parako, nei kulkų. Kaip tik tada jie buvo nudobę pakankamai meksikiečių, kad galėtų ramia sąžine ir garbingai pasiduoti. Bet, nepaisant to, komanduojami aukščiausią laipsnį turinčio kapralo, šeši vyrai ištiesė priekin durtuvus ir, surikę „Tegyvuoja Prancūzija“, pasileido Meksikos pajėgų link. Trys iš jų buvo parblokšti šautuvų ugnies ir akimirksniu mirė. Likusieji trys buvo apsupti, prispausti prie žemės ir paprašyti pasiduoti. Dauguma vyrų, šiuo atveju, būtų sutikę ir dėkoję likimui už galimybę likti gyviems.
Bet tik ne šie. Vienas iš karių pakėlė galvą ir pareiškė, kad pasiduos tik tuo atveju, jeigu jiems bus leista pasilikti jų regiono spalvas, ginklus, pasiimti su savimi mirusiuosius ir jei bus suteikta palyda, padėsianti saugiai pasiekti Prancūzų linijas. Anot įvykį regėjusių liudininkų, meksikiečių vadas papurtė galvą, nusijuokė ir įsakė savo vyrams paklusti akiplėšos legionieriaus reikalavimams. „Galų gale, – pasakęs jis. – Ką gi įmanoma padaryti su tokiais nelabaisiais, kaip šie?“
Nuo tos dienos balandžio 30-toji yra vadinama Kamerūno diena, švenčiama Prancūzijoje.
5. Shiroyamos mūšis (1877 m. rugsėjo 24 d.)
Šis mūšis taip pat atitiktų keturis iš 5 kriterijų, nes Saigo vadovaujami samurajai techniškai buvo sukilėliai. Tačiau, jie maištavo ne be reikalo: tuometinis imperatorius nusprendė panaikinti įprastą jų gyvenimo būdą – bušido kovos ir kalavijai samurajams buvo būdingi tūkstančius metų, o tąkart vietoj šių papročių buvo ketinta įvesti šauktinę kariuomenę su šaunamaisiais ginklais.
Japonų samurajai („Scanpix“ nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
Taigi, klausydami vado Saigo nurodymų, samurajai visomis išgalėmis tam priešinosi, po mūšių atsitraukdami į savo būstinę, kol vieną dieną juos apsupo ant Shiroyamos kalvos. 300 vyrų buvo apsiginklavę tradiciniais lankais ir, žinoma, neprilygstamomis katanomis. Tuo tarpu 30 tūkst. juos apsupusių imperatoriaus karių turėjo muškietas ir patrankų.
Imperijos vadas pasiūlė Saigo taikiai pasiduoti ir jo bus pasigailėta, tačiau, būdamas samurajus, pastarasis jokiais būdais negalėjo to padaryti. Vietoj to, jis praleido rugsėjo 23-sios naktį svaigindamasis sake ir pasirengė mirti. 3 val. ryto, imperijos kareiviai pradėjo bombarduoti ir pasileido į ataką. Prieš atlikdamas ritualinę savižudybę tam, kad išvengtų negarbės nelaisvėje, Saigo buvo dukart sužeistas. Trisdešimt samurajų, likusių gyvų po artilerijos papliūpsnių, prasiveržė į imperijos linijas ir pradėjo švaistytis katanomis. Tačiau, galų gale, visi iki vieno samurajai buvo išžudyti...bent jau iki Antrojo pasaulinio karo pradžios.
6. Rorke's Drifto mūšis (1879 m. sausio 22 d.)
Šis mūšis – dar vienas lengvas kriterijų pažeidimas, kadangi, jei britai nebūtų bandę užgrobti Zulu salos, jis niekada nebūtų įvykęs. Tačiau, bus kalbama apie konkrečius 139 žmones, kurie nieko neketino užkariauti.
Zulu (nuotr. SCANPIX)
Taigi, tą menką grupelę sudarė virėjai, tiekimo sekretoriai, karališki inžinieriai ir kiti, kas privalėdami galėjo kautis, bet neketino. Jų nelaimei, visi kartu plaukę kariai buvo išžudyti anksčiau įvykusio Islawandhos mūšio metu. Lyg to nebūtų gana, niekas iš pastarųjų negalėjo dalyvauti Zulu salos mūšyje, kadangi visi mirė iki tol, kol laivas ten nusigavo. Taigi, nuobodžiaujantys Zulu salos gyventojai nusprendė išlieti savo nepasitenkinimą ant laivo pagalbininkų Rorke's Drifte.
Zulusai turėjo neaprėpiamai dideles žemes ir nusimanė vietovėje. Tuo tarpu įgula buvo apsiginklavusi maišais grūdų, šautuvais ir durtuvais. Zulu salos gyventojai puldinėjo didelėmis bangomis visą sausio 22 d. popietę, 23 d. naktį ir ankstų rytą. Tuomet jie susirinko dar vienam puolimui, bet, žvalgams pastebėjus, kad britai pasirengė gintis su patrankomis, nusprendė atsitraukti.
Besiginantieji pelnė pagarbą ir buvo apdovanoti 11 Viktorijos kryžių – daugiausiai, kiek yra kam nors tekę už vieną užduotį. Tiesa, šie vyrai nebuvo išžudyti, tačiau kada išsilaipinę išvydo ant kiekvienos iš pakrantę supančių kalvų knibždančius Zulu karius, visi buvo įsitikinę, kad gyvi neliks.
7. Pasir Panjang mūšis (1942 m. vasario 13 d.)
1,400 malajų, britų, indų ir australų karių susidūrė su 13 tūkst. vyrų Japonijos armija, ketindami išgelbėti Singapūrą ar bent jau suteikti civiliams gyventojams laiko evakuacijai. Kariai iš karališko malajų pulko, Bedfordšyro ir Hertfordšyro pulkų, britų antrojo ištikimųjų pulko, 44-osios indų brigados bei 22-osios australų brigados bergždžiai bandė sustabdyti pirmyn link Singapūro centro traukiančius Japonijos karius. Didžioji dalis gynėjų krito mūšyje, o tie, kurie liko gyvi, buvo paimti į nelaisvę ir vėliau panaudoti darbui Thai-Burma geležinkeliuose, kur turėjo statyti tiltą per žymią upę.
Paskutinėmis mūšio valandomis, malajų karys, antrasis leitenantas Adnan Bin Saidi, paleido 42 vyrų grupelę prieš tūkstantinę įsibrovėlių armiją, vienintelis likdamas gyvas. Dėl šių vyrų drąsos japonai patyrė neproporcingai daug aukų, todėl kaip bausmę, prieš pasmerkdami Adnaną myriop, jį nukankino.
8. Bastonės apgultis (1944 n. Gruodžio 19–26 d.)
Bulge mūšio pradžioje apie 12 tūkst. nepilnai ginkluotų ir išsekusių Jungtinių Valstijų desantininkų užėmė Bastonės miestelį, kad galėtų apginti šią strateginėje vietoje esančią kryžkelę nuo Vokietijos karių. Tačiau neilgai trukus jie buvo vikriai ir tankiai apsupti maždaug penkiolikos vokiečių padalinių. Amerikiečiai galėjo sulaukti pastiprinimo tik iš praskrendančių lėktuvų, ir tolimesnis jų likimas rodėsi pieštas niūriomis spalvomis. Pastebėjęs amerikiečių karių bejėgiškumą, vokiečių vadas, generolas Heinrichas Freiherr von Lüttwitzas pasiūlė kapitonui Anthony McAuliffe'ui, laikinai einančiam būrio vado pareigas, pasiduoti, tačiau pastarojo trumpas ir atžarus atsakymas tebuvo: „Kvailystė!“.
Paklusdami savo karštakošiui vadui, amerikiečių būrys atlaikė daugelį vokiečių atakų, kol pagaliau, gruodžio 26 d., sulaukė pastiprinimo.
9. Hastingso mūšis (1066 m. spalio 14 d.)
1066 m. sausio 6 d., po svainio Edvardo mirties, Haroldas Godwinsonas tapo karaliumi Haroldu II. Besibaigiant vasarai, jis susidūrė su dviem grėsmingais bandymais užgrobti Angliją. Pirmasis bandymas kilo iš Norvegijos: jo klastingo brolio Tostigo ir karaliaus Harald Hardraada dėka. Tačiau, pastaroji kova ilgai netruko. Bet, nespėjęs kaip reikiant atšvęsti pergalės šventėje, Haroldas nelauktai gavo žinią iš Normandijos kunigaikščio Viljamo Šunsnukio (William the Bastard), kuris išsilaipino Pevensey pakrantėje, pietuose, su 7 tūkst. vyrų. Karalius kaip mat surinko savo pajėgas, nužingsniavo į pietus, Londono link ir, spalio 13 d. vakare, dislokavo armiją išilgai kalnagūbrio, netoli Hastingso.
Saksų pėstininkų ir normanų kavalerijos bei lankininkų susidūrimas buvo mirtinas. Iš pradžių normanų strėlės saksų skydams nepajėgė padaryti jokios žalos, todėl anglų kirviai ir ietys sukrėtė pirmąsias priešų linijas. Apsvaigę nuo pasitikėjimo, pėstininkai ėmė aklai sekti besitraukiančią kavaleriją ir dėl to buvo iškapoti normanų rezervo. Dėl šios nesėkmės Haroldas performavo pajėgas ir saksai kurį laiką atrėmė pakartotinus puolimus. Galiausiai kova tapo negailestingų saksų linijų retinimu, tačiau pastarieji ne tik kad laikėsi, bet ir padarė daug aukų. Prieš pat nusileidžiant vakarui, Viljamas apsimetė atšaukiąs pajėgas ir, tuo patikėję saksai, išardė eiles, norėdami pereiti į puolimą. Tuo tarpu normanų karžygiai apsupo atvirame lauke esančius saksų pėstininkus ratu, ir juos išžudė.
Haroldas ir jo sargybiniai išliko nepaliesti, todėl Viljamas davė paskutinį įsakymą. Šįkart jis paliepė savo šauliams taikyti ne į saksų skydus, bet salves paleisti į orą, kad strėlės kristų pastariesiems iš viršaus. Tokia taktika suveikė, bet Haroldas ir jo sargyba kovėsi toliau, kol karaliui į akį pataikė strėlė. Kai pastarasis puolė jos traukti, keturi normanų karžygiai (vienas iš kurių galėjo būti ir pats Viljamas) nedelsdami puolė. Vienas jų suvarstė strėlėmis Haroldo krūtinę, o kitas vos nenukirto jam galvos. Kai karalius parkrito, dar du normanai paleido papildomų smūgių laviną. Haroldui žuvus, likusios saksų pajėgos pasidavė panikai ir pabėgo į netoliese esančias girias, tačiau šalia karaliaus buvusi sargyba prie jo palaikų kovėsi iki mirties.
10. Samaro mūšis (1944 m. spalio 25 d.)
Samaro mūšis (taip pat žinomas kaip „Paskutinė Tin Can karių kova“) istorikų laikomas vienu puikiausių karinės persvaros neatitikimų jūrų laivynų istorijoje. Kova vyko Filipinų jūroje prie Samaro salos. Viskas prasidėjo, kai admirolas Viljamas Halsey jaunesnysis buvo suviliotas užimti atsakingą Trečiosios JAV laivyno vado postą ir paskirtas sekti Japonų flotilę. V. Hasley pamanė, kad pastaroji flotilė – tai pagrindinė Japonijos karinė jėga, ir jei jis juos pavytų, galėtų sunaikinti ir visus japonų laivyno likučius.
Kad apgintų savo užnugarį, jis paliko tik „Taffy 3“ – palydą, kurią sudarė eskadriniai minininkai ir trys nedideli lėktuvnešiai. Tuo tarpu buvo manyta, kad galingos japonų karinių laivų ir kreiserių pajėgos nugalėtos pasitraukė, tačiau vietoj to jos apsisuko ir nepastebėtos ėmė slinkti nedidelių laivelių link. Taigi, admirolui neliko nieko kito, kaip įsakyti „Taffy 3“ pulti: „Mažieji berniukai (turėdamas omenyje minininkus ir lėktuvnešius), – į ataką“.
Tuokart, paklusdami įsakymui „Taffy 3“ naikintuvai ir jų palyda desperatiškai pasileido pirmyn ir puolė pasitelkdami 5 colių ginklus, kurie, tiesą sakant, neprilygtų nė ploniausioms japoniškoms torpedoms. Tačiau lėktuvnešiai mėtė bombas tol, kol jų neliko, o tada puolė didžiausių Japonų laivų tiltelius. Ir, nepaisant to, amerikiečiai prarado daugybę laivų bei vyrų, japonai, kurių vadas viceadmirolas Takeo Kurita pamanė susidūręs su pagrindine Halsey laivyno jėga, visiškai sumišo. Pergyvendamas dėl savo pajėgų, jis įsakė laivams persirikiuoti ir pasitraukti. Tuo tarpu akla „Taffy 3“ gynyba išgelbėjo Filipinus nuo invazijos.
+ Pilėnų gynimas (1336 m. vasario 25 d.)
Pilėnų pilies, stovėjusios Trapėnų žemėje, šturmo metu lietuviai, vadovaujami kunigaikščio Margirio, ypač narsiai gynėsi, tačiau, nematydami vilties atsilaikyti, galiausiai patys pasirinko mirtį.
Kronikininkas Vygandas Marburgietis apie šį įvykį rašė taip: „Pagonys <...> nesitikėdami, kad galės išlaikyti pilį, sumetė į ugnį be galo didelius turtus ir patys išsižudė: sako, kad ten viena senutė kirviu šimtą jų užkapojo, o vėliau ir pati galvą susiskaldė“.
K. Šiucas (Schutz), remdamasis V. Marburgiečio originalu, istoriją aprašė nuodugniau. Pasak jo, moterys ir vaikai buvo pasmaugti ir įmesti į ugnį, vyrai išžudė vienas kitą, o Margirio ir jo žmonos žūtis aprašoma taip: „Kada jis jau nebegalėjo laikytis, šoko paskubom į tamsų rūsį ar olą, kur buvo paslėpęs savo žmoną, ją vienu kalavijo smūgiu perkirto, paskui pats sau tą patį kalaviją taip smeigė į pilvą, kad pasileido žarnos, ir krito šalia žmonos“.
Tuo tarpu A. Vijūkas-Kojelavičius, „Lietuvos istorijos“ autorius, Pilėnų tragediją aprašė dar plačiau:
„Pilyje buvo keturi tūkstančiai karių, su savo šeimynomis iš aplinkinių kaimų subėgusių ten, vos išgirdus apie priešą. Gynėjai ilgai kamavo priešą, kaudamiesi ne tik prie gynybinio pylimo, bet ir sėkmingai išsiverždami pro atvirus vartus ir užpuldami supančiuosius. Kai daugybė pilėnų žuvo, o dar daugiau buvo sužeista, kai sumažėjus gynėjui skaičiui, ėmė blėsti viltis apginti pilį, ypač dėl to, kad visaip – vienur pakasais, kitur taranais – susilpnintos sienos menkai jau besaugojo, griebtasi visiškai beviltiško sumanymo; nenorėdami pasiduoti priešui, jie nukreipė ginklus prieš save ir savo artimuosius. Sukrovę didžiulį laužą, į ugnį sumetė viską, ką priešas galėjo išgrobstyti. Jie išžudė ir sumetė į liepsnas žmonas, vaikus – visus, kurie nepajėgė ar dėl lyties, ar dėl amžiaus pakelti ginklo. Surengę saviškiams šitokį galą, patys prašėsi nukaunami viršininko, o šis – paskutinis – persismeigė kalaviju...“
