Tūkstančius metų keliautojai pasakoja istorijas apie nuostabius pasaulius ir legendas apie paslėptas karalystes. Dauguma šių istorijų pasiekia ir mūsų laikus. Pirmieji pasakojimai apie neįtikimas keliones į niekada ankščiau nematytas karalystes ir civilizacijas atsirado tuo metu, kai daug kas dar buvo nežinoma ir bet kokie dalykai atrodė įmanomi. Platono istorijos apie Atlantidą, John‘o Mandeville’o pasakos apie žmones su šunų galvomis, etc. – visuomenė, neradusi svarių priežasčių abejoti pasakojimais, juos mielai priimdavo.
Netgi kai 1726 m. buvo išspausdintos „Guliverio kelionės“, daugelis teritorijų Australijoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje ir Azijoje dar nebuvo atrastos ir nurodytos žemėlapiuose. XIX amžiaus viduryje „prarastasis pasaulis“ nauja romantika sužibėjo Jules‘o Verne‘o, H. Riderio Haggardo, Arthur‘o Conan Doyle‘o ir H. G. Wellso pasakojimuose, nors jau ir buvo aišku, kad vietos, aprašytos jų istorijose, niekada neegzistavo. Dabar, deja, šios romantikos patrauklumas blėsta, tačiau šios miegančios legendos vis dar gyvos mūsų širdyse ir kolektyvinėje sąmonėje ir dėl to skatins naująją kartą taip pat domėtis nuotykiais.
10. Lemūrija
Lemūrija arba Mu yra kontinentas, kurį prarijo jūra ir kuris dabar stūkso Indijos ar Ramiojo vandenyno dugne. Garsi teosofė Madame Blavatsky tvirtino, kad lemūrai buvo į beždžiones panašus milžinai, kurie turėjo telepatijos dovaną. Knygoje, pavadintoje „Prarastasis Mu kontinentas“, vienas rašytojas teigė, kad iš Mu, kuris kažkada tęsėsi nuo Havajų iki Fidži salų, yra kilusi visa žmonija. Šis kontinentas tariamai buvo visiškai sunaikintas labai galingo žemės drebėjimo prieš 12 tūkst. metų, o likučiai nukeliavo į jūros dugną.
JAV yra įsikūrusi „Stelle“ grupė, kurios nariai save kildina iš lemūrų. Pasak šios grupės narių, lemūrai per katastrofą pabėgo iš savo žemių ir nuo tada vadovauja tokioms išrinktųjų grupėms kaip „Stelle“.
9. Cibola
XVI amžiaus ispanų konkistadorai Šiaurės Amerijoje ieškojo septynių Cibola‘os miestų, apie kurių turtus ir nuostabumą buvo kuriamos legendos. Cibola kartais buvo siejama su Aztlan, septynių olų žeme, iš kurios actekai persikėlė į Meksiką. Antonio de Mendoza, Naujosios Ispanijos vicekaralius, pirmąją ekspediciją ieškoti šių miestų išsiuntė 1539 m. nes iš vieno vienuolio išgirdo, kad šis juos matęs šmėžuojant horizonte.
1540 m. buvo išsiųsta antroji ekspedicija, vadovaujama Francisco de Coronado. Ispanų grupės įstyrė kraštus net iki dabartinės Meksikos, tačiau nuostabiųjų aukso miestų nerado. Ši legenda dažnai lyginama su El Dorado.
8. Šambala
„Shambala“ sanskrito kalba yra pavadinimas mistinės žemės, kuri yra tarp snieguotų kalnų, saugančių žemės viduryje esantį auksinį miestą. Šios šalies žmonės ieškojo beveik visur – nuo Gobi dykumos iki Tibeto, Afganistano ir Kinijos Kun Lun kalnų. Bet visos pastangos buvo bergždžios. Kartais ekspedicijos dingdavo be jokių žinių. Pasakojima, kad asmuo su lėktuvu gali praskristi virš Šambalos ir vis tiek jos nepamatyti, nes sienos ją saugo nuo svetimų akių.
1928 m. Nicholas Roerichas iš vienuolio išgirdo, kad Šambala priklauso kitai dimensijai ir tik tie, kurie yra tinkamai dvasiškai pasiruošę, galės ją surasti, kadangi ji prarandama ir randama tik mintyse. N. Roerichas sutiko paslaptingą vienuolį Indijos Darjeeling-Ghum kelyje ir vėliau jam kiti vienuoliai pasakė, kad sutiktasis vienuolis yra atvykęs iš Šambalos.
7. Agharti
Legendos byloja, kad Agharti yra požėminis pasaulis, susisiekiantis su keturiais žemės kampais per sudėtingą tunelių tinklą. Mitas, aprašantis žemes, kuriose gyvena mylintys taiką ir švelnūs žmonės, bandantys sumažinti virš žemės gyvenančių žmonių energingumą, yra laikomas labai senu.
Platonas kalbėjo apie po žeme esančius plačius ir siaurus tunelius, kuriuos valdo nuostabus valdovas, sėdintis žemės centre. Po kelių šimtų metų Plinijus minėjo žmones, kurie pasislėpė po žeme po Atlantidos sugriovimo. Kai kurie ezoteriniai tradicionalistai vis dar tvirtina, kad Agharti iš tikrųjų egzistuoja. Pasak šių įtikėjusiųjų, atlantai persikraustė į Aziją, kur jie įsirengė tunelių labirintą po Himalajų kalnynu ir kantriai laukia dienos, kol galės pasirodyti dienos šviesoje ir vėl valdyti pasaulį.
6. Hy– Brasil
Airių legenda byloja apie Hy-Brasil - ūkais apdengtą salą, kurią galima pamatyti tik vieną kartą per septynerius metus ir neįmanoma pasiekti. 1480-aisiais iš Bristolio šios salos ieškoti išvyko net kelios ekspedicijos, bet tačiau visos sugrįžo be jokių nuostabiosios salos įrodymų.
1674 m. kapitonas Johnas Nisbetas tikino, kad jis matė šią salą keliaudamas iš Airijos į Prancūziją. Jis pasakojo, kad saloje gyveno dideli juodi triušiai ir magas, įsikūręs akmeninėje pilyje. Dabar dažnai tvirtinama, kad Hy-Brasil yra Porcupine pakrantė – sekluma, kuri iš tikrųjų egzistuoja ir yra apytiksliai 200 kilometrų į vakarus nuo Airijos. 5. Lionesas
Sero Tristano, vieno iš karaliaus Arthuro apvaliojo stalo riterių, namai yra Lionese. Tai šalis, kuri pagal legendą yra netoli Cornwallio, nors tiksli vieta niekada nebuvo atrasta. Teigiama, kad Lionesas nugrimzdo po vandeniu taip pat kaip ir keltų legendose minimas Ys miestas. Lordas Tennysonas įvardijo Lionesą kaip paskutinio karaliaus Arthuro mūšio vietą, kur jis buvo mirtinai sužeistas.
Kadangi Lioneso nuskendimo legendą galima aptikti net keliose skirtingose Didžiojoje Britanijoje aptinkamose mitologijose yra teigiama, kad ši istorija yra išskirtinis liaudies atminties ir pasakojamosios istorijos pavyzdys. Manoma, kad ši istorija galėjo būti sukurta po potvynio, kuris užtvindė Sicily ir Mount’s Ba salas, esančias netoli Penzance.
4. Cantre’r Gwaelod
Cantre’r Gwaelod arba velsiškoji atlantida yra legendomis apipinta senovėje nuskendusi karalystė, kuri buvo įsikūrusi tarp Ramsey ir Bardsley salų į vakarus nuo Velso. Ši karalystė minima folklore, literatūroje ir dainose. Tikima, kad dabar ji guli Cardigan įlankos dugne. Pats populiariausias su šia karalyste siejamas mitas teigia, kad kraštas nuo jūros buvo apsaugotas pylimu. Princas vardu Seithenyn, apibūdinamas kaip girtuolis ir mergišius, buvo atsakingas už tą užtvanką. Dėl jo aplaidumo jūra įsiveržė pro apgriuvusią užtvanką ir nuniokojo žemes. Nors kol kas nėra jokių fizinių įrodymų, kad Cantre’r Gwaelod guli po vandeniu, yra užfiksuota keletas pranešimų apie matytas nuskendusių namų liekanas, akmens tvoras ir kelius.
3. El Dorado
Kai ispanai XVI amžiuje įsiveržė į Meksiką, jie buvo girdėję gandus apie nuostabų miestą, kurį valdo karalius-žynys vardu El Dorado, kurio kūnas buvo dengtas auksu kaip ir visos miesto galvės. Francisco Pizarro įsiveržė į Peru ir užkariavo inkų civilizaciją žmogžudystėmis, klastomis ir nedorybėmis. Jis rado šiek tiek aukso, bet juo nepasinaudojo – 1541 m. jis buvo nužudytas.
Nors yra šiek tiek šią legendą palaikančių faktų, jokių tikrų įrodytų apie El Dorado buvimą nerasta. Pamažu šis miestas kaip vieta kažkur Amerikose, kur yra aukso miestas, tapo mitinės tradicijos dalimi. Po kelių amžių, kai Naujasis pasaulis vis dar buvo apiplėšinėjamas, o vietiniai gyventojai – žudomi, europiečiai toliau ieškojo auksinio miesto. Netgi šiandien daugelis vis dar tiki, kad šis miestas egzistuoja ir laukia, kol tinkamas nuotykių ieškotojas tinkamu laiku jį atras.
2. Avalonas
Dauguma tyrėjų tiki, kad pavadinimas „Avalonas“ kildinamas is valų kalbos žodžio „afal“ reiškiančio obuolį. Tai legendinė sala, kur buvo nukaltas karaliaus Arthuro kardas Excaliburas (Caliburnus) ir kur sveikimui buvo nugabentas karalius Arthuras po Camlanno mūšio. Įvairiose Anglijos mitologijose Arthuras niekada nemirė ir dar sugrįš bei vėl vadovaus savo žmonėms. Avalonas buvo pradėtas sieti su Glastonbury 1190 m., kai vienuoliai Glastonbury abatijoje rado Arthuro ir jo karalienės palaikus. Gerald iš Velso rašiniuose yra tvirtinama, kad senovėje Glastonbury buvo vadinamas Avalono sala. Prieš daug amžių vietovė taip pat vadinta „Ynys Gutri“, kas valų kalba reiškia stiklo salą ir būtent nuo šių žodžių besiveržiantys saksai vietą pervadino „Glastingebury“.
1. Atlantida
Tikriausiai garsiausias miestas šiame sąraše yra Atlantida, prieš 10 tūkst. metų per vieną naktį sunaikinta didžiulio žemės drebėjimo ir potvynio. Kai kurie tyrėjai tvirtina, kad Atlantida iš tikrųjų egzistavo – imperijai priklausė dalys Afrikos, Azijos, Europos ir Amerikų. Kiti tvirtai tiki, kad likusieji gyvi atlantai buvo atsakingi už Stonehenge ir piramidžių pastatymą. Pasak Platono, Atlantidą valdė karaliai, kurių rūmuose buvo bėgantis karštas ir šaltas vanduo, o didžiausioji šventykla buvo skirta Poseidonui ir Cleito.
Dauguma tikinčių Atlantidos egzistavimu mano, jog šios civilizacijos įrodymai guli Antilia saloje, kurią galima pamatyti XV amžiaus portugalų žemėlapiuose. Kiti mano, kad Platonas mitologizavo realius įvykius – istorinis Thera išsiveržimas, kuris sunaikino Kretos Mino kultūrą gali būti tikrasis Atlantidos mito pagrindas. Kadangi kiekvienas tyrėjas tvirtai laikosi savo teorijos mes galime tik nagrinėti pasiekiamą medžiagą patys, pasidaryti savas išvadas ir laukti, kol bus atrasta Atlantida.
