Vokietijos pramoninis bankas IKB 2007-ųjų vasarą buvo vienu iš daugelių, kurie jautėsi gana neblogai, nors banko, kuris specializavosi vidurinės klasės kreditavimo srityje, akcijos ir nukentėjo dėl šokinėjančios rinkos. Tačiau liepos 20-ąją banko valdyba paskelbė ketvirčio duomenis, kurie turėjo nuraminti: bankas gerai pradėjo 2007-uosius, o jo nuostoliai dėl užjūrio hipotekos „burbulo“ sprogimo sudarė mažiau nei dešimt milijonų eurų. Taigi viskas klostėsi gerai.
Tačiau taip nebuvo. Vos po dešimties dienų bankui teko paviešinti du pranešimus. Visų pirma, apie valdybos pirmininko Stefano Ortseifeno pasitraukimą. Antra, pasirodė, kad bankui teko pripažinti, jog jo nuostoliai dėl sprogusio burbulo sudarė apie milijardą eurų. Tokiu atveju kilo reali IKB banko bankroto grėsmė, ko, aišku, niekas nelaukė.
Būtent po šių pranešimų ir prasidėjo finansinė Vokietijos krizė – paprasčiausiai tuo metu to dar niekas nežinojo. Taip, finansų rinkose buvo vis daugiau baimingų pranešimų, tačiau jų prasmė paaiškėjo gerokai vėliau.
Prisiminus viso to priešistorę – metais anksčiau, 2006-aisiais, prasidėjo krizė JAV hipotekos rinkoje. Daugelį metų nekilnojamo turto kainos JAV nuolat augo. Daugelis šeimų, turėjusių gana kuklias pajamas, pasidavė šiai pagundai: bankai finansavo namų, kurių šios šeimos negalėjo sau leisti, įsigijimą.
Hipotekos bankai, nepaisant dėl klientų nemokumo brangstančių kreditų, problemą sprendė perparduodami bloguosius kreditus kitiems bankams, kurie, savo ruožtu, išplatino juos po visą pasaulį. Tokiu būdu rizikingi kreditai atsidūrė IKB ir kitų vokiečių bankų balanse. Vokiečiai gana greitai gavo naivių partnerių etiketę. „Jeigu kažkas vyksta ne taip, tu visada kur nors surasi kokį nors kvailą vokiečių banką“, – tuomet buvo kalbama Wallstreet’e.
Mažai kas 2007-aisiais įsivaizdavo krizės mastus
Bankų pasipelnymas iš namų vargšams klestėjo tol, kol augo kainos. Tačiau 2006-ųjų vidury augimas sustojo. Rinka apsisuko, ir vis daugiau ir daugiau namų savininkų nebeišgalėjo apmokėti savo brangių kreditų. 2007 kovą jie sudarė 10,5 proc. visų amerikiečių skolininkų.
Pirmasis straipsnis šia tema vokiečių leidinyje buvo paskelbtas 2004 kovo 24-ąją. Tuomet šis krizės atrodė labiau socialine problema: vargšų šeimos, daugumoje – tamsiaodžiai ir imigrantai iš Lotynų Amerikos – buvo priversti stebėti, kaip yra konfiskuojami jų namai, o po to atsidurdavo gatvėje be pinigų pragyvenimui. Apie tai, kokį mastą pasieks ši krizė, kalbėjo vienetai.
Vienas jų buvo Nourielis Roubini, Niujorko universiteto ekonomikos profesorius. N. Roubini daug metų tyrė besivystančias šalis, tuo pačiu studijavo duomenis iš JAV: spekuliacinis „burbulas“, didelės skolos, itin didelės nekilnojamojo turto kainos – visa tai jam buvo gerai žinoma. Tai buvo „trečiojo pasaulio šalių“ finansų krizių pavyzdys. Rugsėjį N. Roubini dalyvavo TVF seminare Vašingtone ir prognozavo, kad nemokių amerikiečių hipotekos įsiskolinimas gali siekti kelis trilijonus dolerių, todėl pasaulio finansų sistemos laukia sukrėtimai. „Dabar mums visiems pradžiai reiktų atsigerti“, – po jo pranešimo pareiškė moderatorius. Kai kurie forumo dalyviai, tai išgirdę, pradėjo juoktis.
Žymia data yra laikoma 2007-ųjų rugpjūčio 9-oji, kuri yra laikoma „oficialia“ krizės pradžia. Bet kokiu atveju, būtent tądien visi prakalbo apie finansinę krizę. Tos dienos „Dow Jones“ (Niujorko biržos indeksas) smuko 382 punktais. To priežastimi tapo naujiena, kad prancūzų bankas „BNP Paribas“ užblokavo savo tris fondus, nes šie dėl krizės nekilnojamojo turto rinkoje daugiau nebegalėjo tiksliai įvertinti investicijų.
Maža to, tuo metu didžiausia pasaulyje draudimo bendrovė AIG perspėjo dėl nepadengtų kreditų krizės pasekmių. Tai buvo pakankamai rimti perspėjimai, tačiau ir jie nesugebėjo realiai nuraminti biržų. „Vakarėlis“ tęsėsi dar porą mėnesių. „Dow Jones“ spalio 9-ąją pasiekė savo didžiausią metų apyvartą, ir tik po to prasidėjo krizės nulemtas kritimas, tačiau net ir jis buvo gana nuosaikus. Rinkų ramybė buvo itin keista, nes perspėjantys pranešimai pasipylė vienas po kito. Net ir „Goldman Sachs“, tikėtina, paties stipriausio „Wallstreet’o“ žaidėjo, iškilo problemų su spekuliaciniais fondais. Investicinis bankas, beje, turėjo pakankamai lėšų, kad išspręstų problemas savo jėgomis.
Svarbu iš krizės daryti išvadas
Matyt todėl daugelis rinkos dalyvių išlaikė optimistines nuotaikas. Abby Cohen, legendinė „Goldman Sachs“ analitikė, gruodį dar, atsakydama į klausimą ar tikisi recesijos, atsakė tvirtu „ne“. Jos teigimu, bendrovių pelnai tam buvo per dideli. Dabar jau aišku, kad recesija tuo metu jau buvo prasidėjusi, ir vėliau tai tapo akivaizdu. Ši krizė turėjo tapti pačia sunkiausia pasaulio ekonomikai nuo Didžiosios recesijos laikų.
Finansų krizė ir vėliau sekusi bendra ekonomikos krizė pakeitė pasaulį ilgalaikėje perspektyvoje – ekonomikos, politikos ir socialinėje sferose. Gilinantis į pirmąją jos fazę kyla natūralus klausimas: ar buvo galima jau tuo metu nuspėti apie būsimas negandas ir išvengti blogiausių įvykių scenarijų?
Iš tiesų galimybės ką pakeisti buvo minimalios. Jeigu krizė pasikartotų tomis pačiomis aplinkybėmis, tai, tikėtina, ekspertai žinotų, ką reiktų daryti. Tačiau neracionalumo ir pasidavimo iliuzijoms tikimybė yra gana didelė. Krizės laikotarpiu būtinai atsiras kažkas, kas sakys: „Šįkart viskas kitaip. Šįkart mums nebūtina daryti išvadas iš vakar dienos“. Ir kiekvieną sykį šis tvirtinimas pasirodo esą iliuzija. Europos valiutos sąjungos silpnybė pasirodė visu gražumu
Tačiau būtina taip pat suprasti, kad finansų krizė galėjo būti ir ne tokia kieta. Pačią didžiausią politinę klaidą amerikiečių valdžia padarė 2008-aisiais: iš pradžių finansų ministras Henry Paulsonas ir Federalinės rezervų sistemos vadas Benas Bernanke išgelbėjo „užsilenkiantį“ investicijų banką „Bear Stearns“, o vėliau, rugsėjo 15-ąją, leido „paskęsti“ bankui „Lehman Brothers“. Būtent šis šokas vos ir netapo fatališku visai finansų sistemai.
Jau 2007 metais krizė visu gražumu pademonstravo bendros Europos valiutos sąjungos silpnybes. Į tai politikai ir bankininkai rimtai dėmesį atkreipė gerokai uždelsę – 2010 metais, kuomet teko gelbėti nuo nemokumo Graikiją.
Vokiečių bankų sistema dar toli gražu neįveikė krizės pasekmių. „Deutsche Bank“, kuris anksčiau gyrėsi tuo, kad neskausmingai išgyveno krizę, atsidūrė sunkioje padėtyje. Miuncheno bankas HRE yra laikomas „blogu“ ir dabar priklauso valstybei. Ir tik IKB, nuo kurio prieš dešimtmetį viskas ir prasidėjo, atrodo patraukliai. Jį visiškai privatizavo, ir per paskutinius ketverius metus jis dirba pelningai.
