10 dviprasmiškų politinių ir istorinių mitų (nuotr. Wikipedia)
Per 1960–ųjų metų spalio 13 dieną vykusį Jungtinių Tautų posėdį įpykęs TSRS vadovas Nikita Chruščiovas tariamai nusiėmė savo batą ir pradėjo juo daužyti per stalą. Tai buvo reakcija į Filipinų delegacijos atstovo kalbą, kurioje Sovietų Sąjunga buvo apkaltinta „prarijusi“ Rytų Europą ir pažeidinėjanti vietinių gyventojų teises.
Pati istorija buvo papasakota „The New York Times“ žurnalisto Benjamino Welleso pranešime. Nuo tos akimirkos prasidėjo ginčai dėl istorijos autentiškumo. Daugelis teigia, kad N. Chruščiovas iš tiesų rankose galėjo turėti vieną iš savo batų, tačiau sunku pasakyti, ką ir kokiu tikslu jis su juo iš tiesų darė.
Egzistuoja keletas situacijos paaiškinimų. Yra nuomonių, kad N. Chruščiovas paprasčiausiai pametė batą, kai prieš posėdį bėgo nuo žurnalistų, bandydamas išsisukti nuo klausimų, o vėliau posėdžio metu batas jam buvo sugrąžintas, todėl jis ir galėjo atsidurti jo rankose. Kiti teigia, kad N. Chruščiovas dėl savo kūno sudėjimo ir stalo sukeltų judėjimo apribojimų paprasčiausiai fiziškai negalėjo posėdžio metu staiga nusiimti bato.
Žinoma, nėra abejonių dėl N. Chruščiovo aistros ir savotiškos charizmos, kurią jis panaudodavo savo kalbose ir veiksmuose, tačiau neegzistuoja nė vienos fotografijos ar filmuotos medžiagos, kurioje būtų matomas incidentas su jo batu. TSRS vadovo batas galėjo ir neturėti jokio kontakto su stalu Jungtinėse Tautose, tačiau šis vaizdinys ilgam įstrigo viso pasaulio žmonių fantazijose.
2. George'as Washingtonas ir vyšnia
10 dviprasmiškų politinių ir istorinių mitų (nuotr. Wikipedia)
Kiekvienas vaikas JAV galėtų papasakoti istoriją apie JAV prezidentą George'ą Washingtoną ir vyšnią. Ši istorija teigia, kad būdamas mažas Washingtonas labai norėjo išbandyti savo naująjį kirvuką, todėl nukirto vyšnią. Kai jo tėvas liepė pasiaiškinti, berniukas pasakė: „Aš negaliu meluoti, tėti, tu žinai, kad aš negaliu meluoti. Aš nukirtau ją savo kirvuku.“ Šis pasakojimas vertinamas kaip puikus sąžiningumo ir dorumo pavyzdys. Tačiau ar jis yra tikras?
Už šią istoriją yra atsakingas masonas Locke'as Weemsas. Būtent jis parašė ją pirmojoje George'o Washingtono biografijoje. Knyga pirmą kartą buvo išleista 1800 metais, ir nuo to laiko buvo išleista dar daugybę kartų. Tačiau ši knyga parašyta jau po žymaus prezidento mirties, todėl nebebuvo galimybių patikrinti kai kurių joje išspausdintų istorijų.
Teigiama, kad šią istoriją masonas sukūrė tik tam, kad ji būtų puikiu pavyzdžiu mokyklinukams, o pats Weemsas galbūt ir nebuvo toks sąžiningas, koks buvo tariamos istorijos herojus.
3. Ar Churchillis iš tikrųjų taip pasakė?
10 dviprasmiškų politinių ir istorinių mitų (nuotr. Wikipedia)
Anglijos ministras pirmininkas Winstonas Churchillis išliko istorijoje ne tik kaip ypatingas politikas, tačiau ir kaip vienas geriausių visų laikų oratorių. Sunku paneigti, kad būtent Churchillio kalbos II Pasaulinio karo metu buvo stipria inspiracija visiems paprastiems žmonėms, tačiau be ypatingų oratorystės technikos bruožų Churchillis pasižymėjo ir unikaliu humoro jausmu, kurį jis panaudodavo viešuose pokalbiuose.
Viena iš tokių istorijų – apsikeitimas frazėmis tarp Churchillio ir Nancy Astor. Astor pakomentavo ministro pirmininko girtumą, į ką Churchillis atsakė: „O jūs, madam, esate baisiai negraži. Ryte aš būsiu blaivus, o jūs vis tiek būsite baisiai negraži.“ Kadangi tai buvo dviejų žmonių neoficialūs pokalbiai, sunku įvertinti jų autentiškumą, tačiau jie puikiai iliustruoja galimus Churchillio pokalbių su kitais politikais šabloną.
Egzistuoja Churchilliui priskiriamų frazių, kurių autentiškumas jau yra paneigtas. Viena iš tokių frazių yra: „Jeigu nesi liberalas, kai tau yra 25 – tu neturi širdies. Jei nesi konservatorius, kai tau yra 35 – tu neturi smegenų.“
4. Anna Anderson ar Anastasija Romanova?
10 dviprasmiškų politinių ir istorinių mitų (nuotr. Wikipedia)
1918 metų liepos 17 dieną Lenino įsakymu buvo nužudytas imperatorius Nikolajus II ir visa Romanovų šeima. Nors teigiama, kad visi buvo sušaudyti, iš karto po įvykio pasirodė gandų, kad du vaikai, Aleksejus ir Anastasija galėjo išgyventi ir pasprukti. Šie gandai paskatino daugybę apsišaukėlių pareikšti, kad jie yra pradingę karališkosios šeimos nariai.
Žymiausias toks atvejis – Anna Anderson, našlaitė, rasta Berlyne. Anderson tylėjo apie savo praeitį, tačiau galiausiai pareiškė, kad ji yra Anastasija Romanova. Anderson pasakojimai buvo tokie įtikinami, kad Romanovų giminaičiai ir artimi draugai ja patikėjo, netgi Olga Aleksandrova, Anastasijos krikštamotė. Istorija tapo dar labiau tikėtina, kai Jekaterinburge buvo atrasta Romanovų kapavietė, kurioje trūko dviejų vaikų.
Nepaisant to, 2007 metais ši paslaptis galėjo pagaliau nueiti užmarštyn, kai netoliese rastos Romanovų kapavietės buvo rasta dar viena. Joje rastų palaikų DNR tyrimai parodė, kad tai yra minėtieji Romanovų vaikai.
Nepaisant šio radinio, iki šiol pasirodo įvairios konspiracijos teorijos, teigiančios, kad Anastasija Romanova yra gyva iki šiol.
5. Rasputinas
10 dviprasmiškų politinių ir istorinių mitų (nuotr. Wikipedia)
Grigorijus Rasputinas buvo rusų valstietis ir mistikas, kurio gebėjimai pagerinti Rusijos caro Nikolajaus II sūnaus Aleksejaus sveikatos būklę suteikė galimybę daryti didelę įtaka caro šeimai. Rasputinas yra viena iš prieštaringiausių asmenybių Rusijos istorijoje.
Iki šiol yra tikinčių Rasputino antgamtinėmis galimybėmis. Tai paskatino įvairios istorijos, tarp kurių žinomiausia yra caraičio Aleksejaus, kuris sirgo hemofilija, išgelbėjimas nuo mirties.
Tačiau žymiausia su pačiu Rasputinu susijusi istorija – mistiko nužudymas. Teigiama, kad Rasputinas buvo išpranašavęs savo mirtį, todėl buvo jai pasiruošęs. Rusijos caro pusbrolis su bendrininkais, bijodami Rasputino galios tolimesnio augimo, nusprendė atsikratyti imperatoriaus favorito. Rasputinas buvo pakviestas į princo Felikso Jusupovo namus Peterburge, kur jam buvo patiekti užnuodyti pyragai ir vynas. Nuodų dozė buvo tokia didelė, kad galėtų nužudyti penkis vyrus, tačiau Rasputino nė kiek nepaveikė. Nustebę konspiratoriai šovė į Rasputiną, tačiau ir po šūvio mistikas sugebėjo atsikelti. Sutrikę žudikai puolė daužyti Rasputiną iki tol, kol buvo įsitikinę, kad jis nebeatsikels, o tada kūną išmetė į upę.
Nepaisant to, autopsija parodė, kad prieštaringoji asmenybė mirė nuo paskendimo. Tai reiškia, kad Rasputinas sugebėjo išgyventi, nepaisant nuodų, smūgių ir šūvių. Tačiau įvairūs istorikų tyrimai atskleidžia, kad dauguma šios istorijos elementų yra mažų mažiausiai gerokai perdėti. Tai paaiškina daugelį Rasputino mirties istorijos aspektų, tačiau konspiracijų teorijos iki šiol gyvos.
Kitą teksto dalį skaitykite rytoj.
