Pateikiame dešimties vienų didžiausių nusikaltėlių žmonijos istorijoje sąrašą.
10. Imperatorius Neronas
Nerono skulptūra Romos muziejuje (nuotr. SCANPIX)
Romos imperatorius Neronas arba Nero (lot. Nero Claudius Caesar Augustus Germanicus) užimamą sostą naudojo prabangaus gyvenimo būdo troškimui patenkinti, visiškai nesirūpindamas žmonių gerove.
Neronas dievino lankytis baruose ir viešnamiuose, nė nesistengdamas slapstytis. Be to, jis turėjo įprotį šalinti iš kelio visus, kurie kėlė jam nors menkiausią nepasitikėjimą, o visa tai prasidėjo nuo jo motinos: motina Agripina Jaunesnioji Neronui niekada neteikė pasitikėjimo, todėl kartą jis pabandė ją pražudyti, nuskandindamas laivą, kuriuo ši plaukė. Tačiau planas neišdegė ir jai buvo įvykdyta mirties bausmė.
Vėliau imperatorius laikas nuo laiko paskirdavo mirties bausmes tiems, kuriais dėl kokių nors priežasčių nepasitikėdavo, tačiau niekuomet nežudydavo atvirai, o prisidengdavo paslaptingomis aplinkybėmis, bijodamas pretorionų gvardijos (Romos kilmingųjų asmens sargybinių).
Anot listverse.com, tokiu būdu Neronas valdė net penkiolika metų, per tą laiką atimdamas gyvybę kiekvienam, kas drįsdavo jam nepaklusti. 62-aisiais jis buvo apkaltintas išdavyste, tačiau šis įvykis baigėsi tuo, kad myriop buvo pasiųsti visi jį kaltinusieji – kelios dešimtys vyrų.
64 m. įsiplieskė didysis Romos gaisras. Neronas tuo metu lankėsi Antiume (Anzio uoste), bet sugrįžo į Romą padėti užgesinti ugnį – netgi sumokėdamas iš savo kišenės. Jis labai padėjo išgyvenusiems, leisdamas jiems apsistoti rūmuose iki bus atstatyti gyvenamieji namai ir maitino juos. Tačiau didžiulė ugnis sunaikino kone visą miesto centrą, todėl imperatorius nusprendė didžiojoje centro dalyje kaip dovaną sau pasistatyti „Domus Aurea“ – milžiniškus rūmus su sodu, užimančius daugmaž 200 akrų – už kuriuos imperijos gyventojai turėjo mokėti didelius papildomus mokesčius.
Ugniai praėjus, miestas ėmė reikalauti atpirkimo ožio, todėl Neronas apkaltino krikščionis, ir to užteko, kad prasidėtų siaubingas pastarųjų persekiojimas. Pats imperatorius daugelį jų suėmė, pamovė ant baslių ir sudegino gyvus „Domus Aurea“ rūmuose, tarsi deglus sodams apšviesti. Pasakojama, kad tai įvykdęs, jis įkvėpė degėsių kvapo, iš visos širdies nusijuokė ir, paėmęs į rankas lyrą, nerūpestingai užtraukė vieną iš savo dainų.
Ženkliai padidėję mokesčiai davė pradžią sukilimų bangai, nuvilnijusiai provincijose. Galiausiai, 68 m., Neronas iš mylimo imperatoriaus tapo visų nekenčiamu. Rūmų sargybiniai jį apleido, todėl jis pabėgo į netoliese esančią vilą. Neilgai trukus imperatorių aplankė pasiuntinys, pranešęs, jog senatas paskelbė jį visuomenės priešu, kuriam gresia mirties bausmė.
Išgirdęs šią žinią Neronas išgėrė stiprių narkotikų ir, kartodamas: „Per mane miršta didis menininkas“, įsmeigė durklą sau į gerklę, nukraujuodamas iki mirties.
Tikima, jog šis imperatorius – tai baisusis žvėris (kurio skaičius – 666), minimas paskutinėje Biblijos knygoje – Apokalipsėje.
9. Luis Garavito
Žmogaus kaukolės (nuotr. SCANPIX)
Luis Garavito – iš Kolumbijos kilęs serijinis žudikas, išprievartavęs ir nužudęs 138 jaunus berniukus (nors manoma, kad jo aukų skaičius gali siekti iki 300). Jo aukos dažniausiai būdavo kaimo ar gatvių vaikai, tarp 6 ir 16 metų amžiaus.
L. Garavito prisiartindavo prie grupės vaikų gatvėse ar kaimuose ir pasiūlydavo dovanėlę arba nedidelę sumą pinigų. Įgavęs pasitikėjimą, pasiūlydavo vienam iš jų pasivaikščioti ir tuomet, kai berniukas pailsdavo, vyras jį išprievartaudavo, perpjaudavo gerklę, o kūną paslėpdavo. Dauguma rastų palaikų buvo nusėti smurto žymėmis.
L. Garavito buvo sučiuptas 1999 m. balandžio 22 d. Jis prisipažino kaltas dėl 140-ties berniukų nužudymo. Taip pat tebevyksta tyrimas, ar ne tas pats Garavito – dar 172 vaikų mirties kaltininkas 59 Kolumbijos apygardose.
Dėl 138 berniukų mirties vyrui priteista 1,853 metai ir 9 dienos kalėjimo, tačiau pagal Kolumbijos įstatymus niekas negali kalėti ilgiau nei 30 metų. Lyg to negana, kadangi pats nusikaltėlis atskleidė, kur paslėpė kūnus, jo bausmė sumažinta iki 22 metų kalėjimo.
Luis Garavito laikomas didžiausiu serijiniu žudiku žmonijos istorijoje, pasiglemžęs daugiausiai žmonių gyvybių.
8. Žanas Bedelis Bokasa
Žanas Bedelis Bokasa (Jean-Bédel Bokassa, dar žinomas Imperatoriaus Bokasa vardu) nuo 1966 m. buvo Centrinės Afrikos Respublikos diktatorius, po dešimtmečio paskelbęs save Imperatoriumi. Jis valdė iki 1979 m., kol buvo nuverstas.
Dėl polinkio į kanibalizmą Ž. B. Bokasa buvo neretai vadinamas „imperatoriumi kanibalu“. Manoma, kad jis buvo įsitraukęs į mokyklinio amžiaus vaikų žudynes. Kaltinamas kankinimais, žmogžudystėmis, kanibalizmu ir keleto politinių oponentų nužudymu, jis buvo nuteistas mirties bausmei, tačiau vėliau bausmė buvo sušvelninta iki įkalinimo iki gyvos galvos. Tačiau, pritaikius amnestiją, Ž. B. Bokasa vėliau buvo paleistas, kol galiausiai, 1996 m., būdamas 75-erių, mirė nuo širdies smūgio.
7. Oliveris Kromvelis
Oliveris Kromvelis (nuotr. SCANPIX)
1649–1653 m., Trijų karalysčių karų metu, įvyko Airijos užkariavimas, vykdomas Anglų parlamento pasiųstų pajėgų, vadovaujamų Oliverio Kromvelio (Oliver Cromwell). Šio užkariavimo, siekiančio išstumti katalikiškas institucijas, metu, buvo nusinešta 200 tūkst. niekuo dėtų žmonių gyvybių, 50 tūkst. airių paimta į vergovę, o šalis tapo kamuojama nuolatinių mirčių nuo karo atnešto bado ir ligų. Kromvelis katalikus laikė eretikais, todėl kariuomenės vedimas į Airiją jam buvo tarsi šiuolaikinis Kryžiaus žygis.
Kromvelietiško užkariavimo sukeltas kartėlis tapo galingu Airiško nacionalizmo užtaisu, nuo 17 a. išlikusiu iki šių dienų. Tuo tarpu O. Kromvelis mirė 1658 m., tačiau buvo toks nekenčiamas vietinių, jog po kelių metų jo palaikai buvo iškasti ir išniekinti: suiręs jo kūnas grandinėmis pakabintas Tyburno mieste, o vėliau suskaidytas – kūno likučiai sumesti į duobę, o galva pasmeigta ant kuolo šalimais Vestminsterio salės. Pastaroji ten išbuvo dvidešimt ketverius metus.
6. Širo Iši
Širo Iši (Shirō Ishii) buvo mikrobiologas ir 731-o biologinio dalinio generolas-leitenantas Japonijos kariuomenėje antrojo kinų-japonų karo metu. Jis gimė buvusiame Šibajamos kaimelyje Sanbu apygardoje ir studijavo mediciną Imperatoriškajame Kioto universitete. Pirmuosius biologinio karo eksperimentus jis pradėjo 1932 m., vykdydamas slaptą Japonijos kariuomenės projektą. 1936 m. buvo suformuotas 731 dalinys, o Kinijos Charbino miesto pakraštyje Š. Iši įrengė milžinišką belaisvių stovyklos kompleksą, kurį sudarė daugiau nei 150 pastatų šešiuose kvadratiniuose kilometruose.
Tarp nesuskaičiuojamos galybės eksperimentų, kuriuos, komanduojamas Š. Iši atliko 731 dalinys, buvo: gyvų žmonių skrodimas (tarp jų – ir besilaukiančių moterų, kurias apvaisindavo patys daktarai), galūnių amputavimas ir pritvirtinimas prie kitų kūno dalių bei kalinių laikymas nepakeliame šaltyje, o po to – atšildymas, siekiant išsiaiškinti negydomos gangrenos poveikį. Žmonės taip pat buvo naudojami kaip gyvos priemonės granatoms ir liepsnosvaidžiams išbandyti. Retkarčiais kaliniams buvo suleidžiama ligų sukėlėjų, apsimetant, jog tai – skiepai, kad būtų galima išsiaiškinti jų poveikį. Tuo tarpu, norėdami išsiaiškinti nepagydomų venerinių ligų poveikį, dalinio darbuotojai prievartaudavo vyrus ir moteris, sąmoningai užkrėsdami juos sifiliu bei gonorėja, o tada stebėdavo.
Turėdamas Amerikos okupacinės valdžios garantuotą neliečiamybę, pasibaigus karui Širo Iši nė karto nebuvo baustas už padarytus nusikaltimus. Būdamas 67 m. mikrobiologas mirė nuo paprasčiausio gerklės vėžio.
5. Osama Bin Ladenas
Osama bin Ladenas (Reuters/Scanpix nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
Osama Bin Ladenas buvo genialus teroristų vedlys, slypįs po tūkstančius žmonių gyvybių nusinešusiais rugsėjo 11-tosios išpuoliais JAV. Jis buvo kaltinamas ir 1998 m. įvykdytu ambasadų Tanzanijoje bei Kenijoje bombardavimu. Už O. Bin Ladeno galvą dar visai neseniai buvo siūloma 50 mln. dolerių, tačiau šių metų gegužės pirmąją dieną, Jungtinių valstijų vykdomos operacijos metu, 54 m. teroristas buvo surastas Pakistano gilumoje ir nužudytas, o jo kūnas išmestas į vandenyną, kad neliktų jokios jo kapo vietos. Tuo tarpu amerikiečiai teroristo žūties dieną pavertė masine švente.
4. Mao Dzedunas
Mao (nuotr. SCANPIX)
Mao Dzedunas (Mao Zedong) – Kinijos komunistų partijos įkūrėjas, vedęs ją į pergalę Kinų pilietinio karo metu ir padėjęs įkurti Kinijos Liaudies Respubliką. Mao ketino sustiprinti Kiniją, bet jo užmojams nebuvo lemta išsipildyti.
Politinis veikėjas buvo kaltinamas dėl 20-67 mln. savo „draugų“ mirties. Jo valdomoje šalyje įsivyravo kažkas panašaus į anarchiją, o tai baigėsi ekonomikos ir pramonės produkcijos žlugimu. M. Dzeduno „Didžiojo žingsnio pirmyn“ penkmečio planas sukėlė katastrofišką masinį badą.
Tuo tarpu Mao išgarsinusi „Kultūrinė Revoliucija“ baigėsi, ko gero, didžiausia pasaulyje kultūrinio vandalizmo era: antikvariniai daiktai, istorinės vertybės, senovės dokumentai, feng shui tradicijos, kinų tradicinės suknelės ir vienuolynai – visa tai buvo sunaikinta dėl kaltinimo „pasenusiu mąstymu“. Buvo sudeginta ir daugybė Korano knygų. Tuo pat metu Raudonosios gvardijos grupuotės siautė šalyje, griaudamos politinės ir švietimo sistemos stabilumą, kritikuodamos visus, kas tik abejojo Mao pranašumu, naikindamos žmonių reputaciją ir gyvybes.
M. Dzedunas keršijo visiems, daugiausia – intelektualams ir tam tikrų sričių specialistams – kurie juo netikėjo ar jį pažemino ankstesnės jo karjeros metu. Jis taip pat persekiodavo visus, kas tik turėjo ryšių su Kinijos nacionalistų partija bei tuos, kurie jam kėlė grėsmę. M. Dzedunas valdė šalį nuo 1943 m. iki pat savo mirties, per tą laiką 5 mln. žmonių pasiuntęs į mirties stovyklas, o dar 36 milijonus – persekiojęs ir nukankinęs.
Mao mirė 1976 m. rugsėjį, būdamas 82 metų. Jo kūnas laikomas Mao Dzeduno mauzoliejuje, Pekine, Kinijoje.
3. Tėvas ir sūnus Kim
Šiaurės Korėjos lyderis (nuotr. SCANPIX) (nuotr. Balsas.lt)
Kim Dzongas (Kim Jong-il arba Kim Jong II) yra dabartinis Demokratinės Liaudies Respublikos Korėjoje lyderis, kaltas dėl 4 mln. korėjiečių mirties. Jis taip pat yra keisto asmenybės kulto ašis, kadangi net apie jo gimimą yra kuriamos neįtikėtinos istorijos, kaip kad: „...vos tik jam gimus, danguje sutvisko galybė žaibų ir sugrūmojo griaustinis, o Mt. Paketu kalno viršūnės tvenkinio krante atskilo ledkalnis, aplinkui paskleisdamas paslaptingą garsą ir sukeldamas dvi spindinčias vaivorykštes“.
Tačiau, nepaisant šlovingo tautos vado vardo, šalies žmonės – kenčia: tie, kurie yra pagaunami vagiant maistą, nors šalį tąso badas, arba tie, kurie ketina kirsti sieną, yra pasmerkti viešai mirties bausmei. Tuo tarpu, nepaisydamas merdinčios ekonominės situacijos, K. Dzongas gyvena išlaidaudamas ir pasiduodamas karinei manijai.
Pastarasis kartu su savo tėvu Šiaurės Korėjoje yra sudievinti ir laikomi kone visatos gelbėtojais, o jų nepripažįstantieji paskiriami į „perauklėjimo stovyklas“. Prieš 60 metų Pietų Korėjai buvo paskelbtas karas, kurio metu buvo nužudyti pastarosios lyderiai ir susprogdinti lėktuvai.
Kim Dzongas iki šių dienų yra grėsmė pasauliui, ypač, kai kalba eina apie branduolinius ginklus: 1984 m. šis Korėjos lyderis įtikino Sovietų Sąjungą paskirti jam branduolinį reaktorių.
2. Heinrichas Himmleris
Himleris (nuotr. SCANPIX)
Heinrichas Himmleris buvo holokausto iniciatorius ir yra laikomas vienu žiauriausiu masinių žmogžudysčių kaltininku (nors, žinoma, šis titulas priklauso Stalinui). Jei ne šis žmogus, holokaustas niekada taip ir nebūtų įvykęs: H. Himmleris buvo tas, kuris bandė įdiegti visuotinę nuomonę, kad viena rasė – šiauriečių išvaizdos arijai – esti aukščiau už kitas. Jo užmegzti rasių gryninimo planai buvo sujaukti A. Hitlerio tuštybės atliekant skubotus karinius veiksmus, nepasitarus su generolais, ir, neilgai trukus, baigiant karą.
Pasibaigus karui, H. Himmleris buvo paimtas į nelaisvę. Jis nesėkmingai bandė derėtis su vakarais, ir buvo priblokštas dėl to, kad jį laikė nusikaltėliu. Todėl, prarijęs cianido kapsulę, arijų rasės šalininkas nusižudė.
1. Kaligula
Po savo antrojo pusbrolio, Tiberijaus, mirties, Kaligula paveldėjo sostą. (Sakoma, jog Tiberijus mirė paprašęs pretorionų sargybos vado uždusinti jį pagalve.) Šiaip ar taip, po šio įvykio, visa Romos imperija džiaugėsi ir, praėjus keletui pirmųjų mėnesių, Kaligulą visi pamilo. Pastarasis dosniai mokėjo armijai, kad šie būtų jo pusėje, ir susigrąžino tuos, kuriuos buvo ištrėmęs Tiberijus.
37 m. spalį imperatorius smarkiai susirgo nuo mįslingos ligos, kurią greičiausiai sukėlė ekstravagantiškas gyvenimo būdas: per daug maisto, vyno ir lytinių malonumų. Galų gale liga praėjo, tačiau, vos tik atsigavęs, Kaligula pavirto pačiu žiauriausiu visų laikų žmogumi. Jis kaltinamas atlikęs labiausiai pasišlykštėtinus, sunkiai protu suvokiamus ir siaubingus nusikaltimus.
Visų pirma, jis pradėjo užsakinėti žmogžudystes tų, kurie kada nors jam paprieštaravo ar su juo nesutiko – net ir dėl kasdienių reikalų, o jo atmintis buvo labai gera. Imperatorius ištrėmė savo žmoną ir pasiskelbė dievu. Pradėjęs rengtis kaip Apolas, Venera (deivė), Merkurijus bei Heraklis, jis iš visų – pradedant senatoriais, baigiant sargyba, svečiais ir žmonių miniomis – reikalavo jį laikyti dieviška būtybe.
Kada Kaligula buvo vaikas, aiškiaregys jam buvo pasakęs, jog jis niekada netaps imperatoriumi, kol nepradės vaikščioti vandeniu. Todėl Kaligula per Neapolio įlanką pastatė pontoninį tiltą ir, vilkėdamas Aleksandro Didžiojo krūtinės šarvus, dieną naktį žygiuodavo per įlanką, laužų šviesoje užsiimdamas sekso orgijomis.
Rodos, imperatorius vis labiau kraustėsi iš proto: jis sugebėjo įtaisyti savo mėgstamiausią žirgą Incitatą (Šuolininką) kaip kunigą bei konsulą ir užsakė šiam iškalti gražų marmūrinį tvartą, apstatytą kėdėmis bei sofomis ant kurių žirgas, žinoma, niekada nesėdėjo. O kartą, gladiatorių kautynių metu žuvus visiems nusikaltėliams – todėl nebebuvo kam kovoti su liūtais – Kaligula paliepė sargybai pirmas penkias žiūrovų eiles nutempti į areną, kas ir buvo padaryta. Todėl šimtai žmonių tąkart žuvo tik dėl imperatoriaus pramogos.
Pats mėgstamiausias kankinimo būdas Kaligulai buvo pjovimas. Pjūklo geležtė iš lėto perpjaudavo žemyn galva kabantį žmogų nuo tarpukojo iki krūtinės, ir vargšė auka negalėdavo prarasti sąmonės dėl kraujo pertekliaus smegenyse. Kaligula mėgavosi stebėdamas mirštantįjį ir kartais kandžiodavo aukos sėklides, jų nenukąsdamas.
Kartą jį įžeidusiam žmogui imperatorius nusprendė skirti bausmę, viešai išžudydamas visą jo šeimą – vieną po kito, stebint miniai. Pirmieji buvo nužudyti vyras ir žmona, vėliau – vyriausiasis sūnus. Minia pasipiktino ir pradėjo skirstytis, tačiau daugelis liko stovėti, ligotai susižavėję tuo, ką mato. Paskutinioji šeimoje buvo 12 metų mergaitė, kuri isteriškai kūkčiojo dėl to, ką jei teko išvysti.
Kažkas iš minios šūktelėjo, kad mergaitę reikėtų atleisti nuo bausmės, nes ji – nekalta. Kaligula nusišypsojo ir budeliui paliepė vargšę išprievartauti, o tuomet – pasmaugti, ką tas ir padarė.
Imperatorius viešai mylėdavosi su trimis savo seserimis puotų bei žaidimų metu, kartais – net ir ant maisto stalo. Galiausiai jis buvo nužudytas einantis iš gladiatorių kovų, susitarus pretorionų sargybos nariams ir kai kuriems senatoriams. Imperatoriaus kūnas buvo paliktas gulėti gatvėje kol supus, tačiau jį suėdė valkataujantis šunys. Kaligula valdė ketverius metus.
Taip pat skaitykite:
TOP 11: žiauriausi pasaulio serijiniai žudikai
