Primename, kad šių konfliktų aukų skaičius yra apytikslis, todėl galimi tam tikri neatitikimai tam tikriems istoriniams šaltiniams. Skaičiai pateikiami imant didžiausią jų reikšmę, kurią pateikia istorikai. Taip pat, lyginti šiuos įvykius irgi yra sudėtinga, ir vienintelis dalykas, kas juos sieja, – didelis žmonių aukų skaičius. Kai kurie iš minimų įvykių truko vos keletą metų, o kai kurie jų – šimtmečius.
Transatlantinė prekyba vergais. Apytikslis žuvusiųjų skaičius – 15 mln.
Vežti vergus per Atlantą pradėjo dar XVI a. viduryje, savo apogėjų šis reiškinys pasiekė XVII a. ir galutinai pradėjo byrėti XIX a. Pagrindinis prekybos vergais variklis buvo Europos kolinizatorių noras įsitvirtinti Naujajame pasaulyje. Siekiant patenkinti darbo jėgos poreikius, plantatoriai išnaudojo vergų darbo jėgą. Sunku tiksliai apskaičiuoti žuvusiųjų skaičių, tačiau manoma, kad iš dešimties į laivo denį suvarytų vergų, vidutiniškai keturi neišgyvendavo.
Juan dinastijos saulėlydis ir Minų dinastijos atėjimas į valdžią. Apytikslis žuvusiųjų skaičius – 30 mln.
Juanių dinastiją 1260-aisiais įkūrė Čingischano anūkas Chubilajus. Tačiau šios dinastijos valdymas pasirodė esąs vienas trumpiausių per visą Kinijos istoriją, pasibaigę jaus 1368 metais. Mongolų palikuonių dinastijos saulėlydis pasižymėjo kruvinu chaosu, politine kova, badu ir gyventojų neviltimi. Vėliau atėjusi Minų dinastija, galbūt ir dėl prieš tai tvyrojusio chaoso, yra vadinama stabilumo bei klestėjimo laikotarpiu.
An Lušano sukilimas. Apytikslis žuvusiųjų skaičius – 36 mln.
Praėjus pusšimčiui metų nuo Juanių dinastijos įkūrimo, Kiniją valdė Tanų dinastija. 755 metais karo vadas An Lušanas subūrė galingą kariuomenę, kurios tikslas buvo nuversti imperatoriaus Siuandzongo valdžią ir pasiskelbė imperatoriumi. Praėjus vos dvejiems metams, jį nužudė jo paties sūnus, tačiau sukilimas tuo nesibaigė – sūnų nužudė An Lušano bendražygis Ši Simingas, kurį vėliau nužudė jo paties sūnus Si Čao-i. 763 metais jis nusižudė pats ir tai yra laikoma sukilimo pabaiga.
Šis sukilimas ne tik buvo, kaip ir įprasta tiems laikams, itin kruvinas, tačiau ir sutapo su ekonominiu bei politiniu nuosmukiu. Prasidėjęs sudėtingas laikotarpis suskaldė Kiniją, todėl ją pradėjo puldinėti aplinkinės tautos.
Taipinų sukilimas. Apytikslis aukų skaičius – 40 mln.
1850 metais Kiniją valdė Cinų dinastija. Šis periodas pažymėtas sudėtingų finansinių ir gamtos katastrofų randais, jau nekalbant apie opiumo karus. Štai tuomet ir iškilo atsivertėlis krikščionis Hongas Siuciuanas, pasivadinęs Jaunesniuoju Jėzaus broliu ir pabandęs įkurti Taipingų valstybę, arba „Dangaus karalystę“. Prasidėjęs kaip regioninis konfliktas, vėliau peraugo į didžiąją šalies dalį apėmusį pilietinį karą, kuris truko 14 metų.
Didysis Kinijos badas. Apytikslis žuvusiųjų skaičius – 43 mln.
Periodas Kinijoje nuo 1958 iki 1961 metų yra vadinamas „Didžiuoju šuoliu“, tačiau tai turi ir tamsiąją pusę. Valdžios bandymas akimirksniu transformuoti vietos ekonomiką iš agrarinės į industrinę baigėsi milžiniškais žmogiškaisiais nuostoliais.
Patys kinai šį istorinį periodą vadina kukliai „Trimis stichinių nelaimių metais“. Praėjus dešimtmečiams Kinijos ekonomika iš tiesų pasiekė stulbinančių aukštumų, tačiau to kaina yra milžiniška.
Sovietų nusikaltimai. Apytikris žuvusiųjų skaičius – 49 mln.
Kitas pavyzdys, kuomet didelėje valstybėje pabandyta staigiai pakeisti ekonominę ir socialinę kryptį per labai trumpą laikotarpį. 1917-1953 laikotarpiu Sovietų Sąjungoje ir be abiejų pasaulinių karų milijonai žmonių žuvo dėl pilietinio karo, bado, tremčių ir kitų nusikaltimų ar nelaimių. Kaip ir Čingischano atveju, Jozefas Stalinas taip pat gali „pasigirti“ savo iki alkūnių kraujyje išteptomis rankomis. Jo pamišėliškas troškimas bet kokia kaina sukurti „geresnę valstybę“ – o labiau tai buvo panašu į troškimą bet kokia kaina išlaikyti valdžią – buvo tiesioginė didžiųjų to meto Sovietų Sąjungos nelaimės priežastis.
Mongolų invazija. Apytikslis žuvusiųjų skaičius – 60 mln.
Jeigu apie kažką ir galima pasakyti, kad jų rankos iki alkūnių kraujyje, tai yra Čingischanas. Jam valdant Mongolijos imperija užėmė milžiniškus plotus, savo viešpatavimo piko metu užėmusi 16 proc. sausumos teritorijos. Mongolų ordos beveik du šimtus metų karaliavo Azijoje, žudė savo priešus su ypatingu žiaurumu. Jeigu jie būtų pratęsę savo ekspansiją į Europą, žuvusiųjų skaičius būtų dar gerokai didesnis.
Pirmasis pasaulinis karas. Apytikris žuvusiųjų skaičius – 65 mln.
Nepaisant to, kad pagal žuvusiųjų skaičių kai kurie ankstesni karai galėtų lygintis su Pirmuoju pasauliniu karu, tačiau būtent jis pirmą sykį iš tiesų buvo globalus. Karo pradžios priežastys yra sudėtingos ir painios, tačiau viena iš pagrindinių priežasčių tapo „nebeišsitenkančios“ Europos didžiosios šalys, kurioms suformavus aljansus buvo siekiama absoliučios viršenybės. Europa susiskaldė ir įtraukė likusį pasaulį į karo sūkurį.
Antrasis pasaulinis karas. Apytikris žuvusiųjų skaičius – 72 mln.
Trumpam atsikvėpus 1939-aisiais ir vėl įsiplieskė visuotinis karas. Pasaulis pasidalijo į dvi dalis – Ašį ir Sąjungininkus. Tarpukario metu daugelis šių šalių laiką išnaudojo tam, kad sukurtų maksimaliai efektyvias žudymo mašinas, kurias vėliau daugiau nei sėkmingai panaudojo.
Europiečiai kolonizuoja Ameriką. Apytikris žuvusiųjų skaičius – 100 mln.
Kuomet Kolumbas ir kiti tyrinėtojai XV a. aptiko dar vieną žemyną, atrodė, kad užgimsta nauja era. Verslūs europiečiai pamatė rojų, kurį norėjo paversti savo naujaisiais namais. Tačiau atsirado nedidelė problema – rojuje jau buvo gyventojų. Vėlesniais šimtmečiais atvykėliai iš užjūrio pražudė nemažai žmonių žemynuose, kuriuos vadiname Šiaurės Amerika ir Pietų Amerika.
Tai nereiškia, kad visi žuvę galėjo būti tik dėl europiečių žiaurumo. Vietos gyventojai turėjo ir daugiau problemų – ligos, vidiniai konfliktai ir prasta ekonominė ar žemės ūkio padėtis.
