Kristaus gimimo Betliejuje siužetu Lietuvos drožėjai, keramikai ir šiaip dailiųjų amatų mėgėjai susidomėjo ne taip seniai. Tam juos prieš dvylika metų paskatino Rokiškio muziejininkai.
Nuo ankstyvosios krikščionybės
Kalėdinės prakartėlės, vaizduojančios Kristaus gimimą Betliejuje, populiarios visame krikščionių pasaulyje. Kiekvienoje šalyje jos turi skirtingų bruožų. Skiriasi tvartelio aplinkos įsivaizdavimas, šventąją šeimyną vaizduojančių fi gūrėlių veido bruožai, drabužiai. Tačiau detalės esmės nekeičia. Visose kalbose prakartėlė reiškia tą patį – ėdžias (prakartas). III a. ankstyvieji krikščionys inscenizuodavo tvartelį Betliejaus oloje (Palestinoje gyvuliai buvo laikomi grotose). Europoje tokios kalėdinės scenos pradėjo plisti viduramžiais, pirmiausia Italijoje. XIII a. bažnyčiose buvo kuriami „gyvieji paveikslai“ su Šv. Rašto personažais. Vėliau gyvas fi gūras pakeitė iš įvairių medžiagų pagamintos skulptūrėlės. Ilgainiui prakartėlės su šventųjų ir gyvulėlių fi gūrėlėmis iš Italijos, Pietų Prancūzijos pasklido po visas šalis. Lietuvos bažnyčiose jos tapo įprastos XIX a.
Šimtas po vienu stogu
Europoje prakartėlės įrengiamos ne tik bažnyčiose, bet ir aikštėse, namuose. Italijoje prieš Kalėdas joms atrandama vieta kiekvienoje šeimoje. Italų menininkui, verslininkui ir mecenatui Angelui Frosio pasiūlius, Rokiškio krašto muziejus ėmėsi misijos prakartėles populiarinti Lietuvoje. Prieš dvylika metų pradėtos rengti respublikinės parodos. Grafų Tyzenhauzų dvare įsikūręs muziejus kluone įrengė savo kolekcijos ekspoziciją. Čia po vienu stogu galima išvysti šimtą parodų dalyvių kūrinių iš medžio, keramikos ir kitų medžiagų. Eksponatai ne tik Rokiškyje laukia lankytojų, bet ir patys nemažai keliauja. Buvo rodomi Lince (Austrijoje), Biržuose, Utenoje, Pasvalyje. Šiemet pirmą kartą prakartėlių kolekcija buvo atvežta į Vilnių. Čia pat jaunimas kūrė savo kompozicijas Kristaus gimimo tema.
Kas perka, kas nusimezga
Parodų metu vienų ar kitų tautodailininkų kūryba susižavėję žmonės užsikrečia noru namus papuošti originalia kalėdine kompozicija. Vilkaviškietis drožėjas Zenonas Skinkys prisipažįsta, kad keletą jo prakartėlių yra įsigiję privatūs asmenys. Muziejininkai neslepia, kad jų neretai teiraujasi meistrų kontaktų. Kūrybingi žmonės pagano akis ir pasisemia idėjų, vėliau jas sugeba įgyvendinti savo jėgomis. Tam galima pasitelkti įvairiausias išraiškos priemones. Megzti mėgstančios moterys prakartėles tiesiog nusimezga. Vaikai ypač noriai kuria Kristaus gimimo Betliejuje scenas. Būtent jie aktyviausi parodų dalyviai.
Tačiau ir šiaip jie mielai ugdymo įstaigoje ar namuose imasi kūrybos, tereikia juos paskatinti, duoti idėją. Rokiškio krašto muziejaus darbuotojus džiugina, kad lietuviškųjų prakartėlių kūryba palankiai sutinkama, o iniciatyvą perima ir žemaičiai (Lietuvos dailės muziejaus P.Domšaičio galerijos Meno pažinimo centras surengė kelias konkursines parodas vaikams). Patys rokiškėnai šiemet respub likinės parodos neorganizavo. Dėl to sulaukia nemažai klausimų. Pasak D.Kliukienės, nuspręsta padaryti vienų metų pauzę. Dalyviams ji reikalinga naujoms idėjoms, brandesniems darbams. Organizatoriams taip pat reikia laiko rimtam renginiui geriau pasiruošti, rasti lėšų kūrėjams paskatinti.
Linki nepamiršti svarbiausio
Utenos rajone esančios nuošalios Spitrėnų Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės parapijos klebonas Povilas Klezys mano, kad prakartėlės namuose – labiau miestiečių pramanas. Lankydamas savo parapijiečius, jis šių kalėdinių simbolių nepastebi. Nebent tai būtų iš popieriaus, kokio nors žurnalo iškirptas Betliejus. Jo parapija – sensta, mažėja. „Jauniausiam parapijiečiui – septyniasdešimt, vyriausiasis, sulaukęs šimto septynerių metų, šiemet mirė“, – liūdnai pasakoja klebonas, kuriam teko šiemet paskutinį patepimą suteikti septyniems žmonėms. Sekmadieniais bažnyčioje tesusirenka 35–40 spitrėniškių. Pilna ji būna tik per didžiąsias šventes, kai iš miestų suvažiuoja vaikai, anūkai, proanūkiai.
Dvasininko nuomone, svarbiausia yra ne užsiimti namų puošyba, o labiau sutelkti dėmesį į save, dvasinius dalykus. Jis linki atsikratyti susvetimėjimo, kuris dabar vis labiau pastebimas ir kaime: iš miestų atsikeliantys žmonės su senbuviais nesusitinka, nebendrauja. Tokie žmonės iš tiesų kur kas labiau sušiltų kartu su visa tikinčiųjų bendruomene susirinkę prie kaimo bažnyčios prakartėlės. Ji kukli, su gipsinėmis figūrėlėmis. „Kaime nėra nei dailininkų, nei dizainerių, kaip patys sugalvojame, taip ir padarome“, – pripažįsta klebonas P. Klezys.
Skolino prakartėles
Tokių kaip Spitrėnuose bažnytėlių Lietuvoje yra daug. Tautodailininkai kartais apgailestauja, kad bažnyčios į juos nesikreipia, tarsi ignoruoja, išsiverčia su pigiomis masinės gamybos fi gūrėlėmis. Tačiau Rokiškio krašto muziejaus darbuotojai patikina: jų turima kolekcija dvasininkai nuoširdžiai domisi, teiraujasi kūrėjų adresų. Kita kalba, kaip jiems tarpusavyje pavyksta susitarti. Juk autoriniai darbai nėra pigūs. Vieno kunigo prašymu muziejus dvejus metus iš eilės Kalėdoms prakartėles skolino. Muziejininkė D.Kliukienė linkėtų tautodailininkams patiems eiti į neturtingas parapijas, daryti tam tikras nuolaidas. Juk per didžiąsias šventes skoningai papuošti bažnytėlę, teikti džiaugsmą visai bendruomenei – ir garbė, ir dvasinė palaima.
