Lapkričio 21 d., „Champagne Baro“ scenoje pasirodė praeito šimtmečio pabaigoje išpopuliarėjusi grupė „Empti“. Kolektyvo vokalistė Giedrė Kilčiauskienė, likus keletui dienų iki koncerto, atsakė į „Balsas.lt“ klausimus.
Įvairios grupės ir tembrai
– Gal galėtum trumpai apžvelgti savo muzikinės karjeros etapus?
– Nežinau iš kur, bet aštuonerių jau žinojau, kad būsiu estrados dainininkė ir muzikos mokytoja. Viskas gavosi kažkaip natūraliai. Tiesiog modeliavau gyvenimą, ir tiek. Sako, kiekvieną dieną kelis kartus pasakyk, ko labai nori, ir tai savaime nutiks. Bent jau man taip nutiko.
O karjera prasidėjo nuo muzikos mokyklos, kurią baigusi pradėjau dainuoti grupėje „Muse-sick“. Vėliau pasirodėme vienoje scenoje kartu su roko grupe „Dogbones“. Jie mane ir pasikvietė pas save. Po kurio laiko, lygiai taip pat koncertuojant su „Dogbones“, susipažinau su merginomis iš ansamblio „Sumerland“ Taip atsidūriau ten. Deja, pastaroji grupė iširo, todėl perėjau į „Empti“. Vėliau sekė „Overtone“ ir „Pieno lazeriai“.
Šiuo metu mano gyvenime yra dvi grupės: „Pieno lazeriai“ ir „Empti“.
Kadangi baigusi vidurinę toliau mokiausi dainuoti - pati tapau dainavimo mokytoja.
– Ar būdama aštuonerių taip ir įsivaizdavai lietuvišką estradą?
– Kai buvau aštuonerių, girdėdavau Povilaičio, taip pat Miščiukaitės ir Pugačiovos. Mama sakė, kad „nukalinėdavau“ Pugačiovos tembrą. Keturiolikos jau dainavau Arinos tembru, kuris man buvo labai gražus. Padainuosiu ir tau, kad patikėtum Eurikos Masytės tembru...
Palaipsniui ir organiškai
– Kokie panašumai ir skirtumai tarp „Pieno Lazerių“ ir „Empti“? Kur geriau jautiesi?
– Ir ten, ir ten yra geri žmonės, geri muzikantai. Pati stilistika šiek tiek skiriasi, tačiau tai normalu. Tiesiog jaučiuosi lyg dirbčiau dviejuose darbuose.
Galima sakyti, kad rimtai muzikuoti pradėjau su „Empti“. Taip pat šiuo periodu yra didesnis emocinis susijaudinimas - darom kažką iš naujo.
„Pieno Lazeriuose“ - pakankamai nusistovėjusi situacija. Reikia pažiūrėti, kaip bus po metų. Tada galėsiu papasakoti daugiau.
– Skaičiau, jog grupė niekada nebuvo išsiskyrusi. Kodėl tada nesurengėte tiesiog paprasto koncerto, be tokios sugrįžimo iliuzijos? Gal tokiu būdu geriau pasimatytų, kokia iš tiesų yra grupės išliekamoji vertė?
– Nežinau, ką pasakyti, niekada negalvojau apie tai. Turbūt taip yra efektyviau.
– Kaip nusprendėte atgaivinti grupę „Empti“?
– Tai nutiko palaipsniui ir organiškai. Vis tiek su grupės įkūrėju Pauliumi Kilbausku susitikdavome, pavyzdžiui, įrašyti reklamą ar dar kažką nuveikti. Gal Paulius pirmas užsiminė apie „Empti“, bet jei kalbėtume apie tai, kas buvo rašyta spaudoje, - atsirado gera, tuščia niša vėl pradėti kažką daryti.
– Ta niša yra todėl, kad nėra stilistiškai ar kokybiškai panašių grupių?
– Turbūt ir taip, ir taip.
– Jūs su Pauliumi esate labai stiprios asmenybės. Jis žinomas multiinstrumentalistas, tu - nemažai daliai muzikos gerbėjų - geriausia Lietuvos vokalistė. Kaip jūs abu sueinate?
– Labai gerai. Paimkime, tarkime, du stiprius besikaunančius ožius kalnuose. Tai mes visai ne kaip jie. Tiesiog sujungiam ir naudojam tai, kas stipru. Esame protingi žmonės, todėl kai dirbi kartu, viens kito kažkokie minusai nedomina. Aišku, visko būna...
Merginų kolektyvas
– Ar „Empti“ šiuo metu yra duetas?
– Ant scenos būsim septyniese. Štai tokia va komanda. O šiaip „Empti“ turbūt esame dviese su Paulium.
– Naują „Empti“ dainą „Don't Miss The Party“ mėgsta ne visi jūsų gerbėjai. Ar taip panašiai skambės ir visas albumas?
– Dar apie albumą truputį anksti kalbėti. O dėl nuomonės, patinka ar nepatinka, atseit: „Tikėjomės to, tikėjomės ano... Oi čia nebe senieji „Empti“, čia išvis ne „Empti“. Kas žino, kas yra „Empti“? Tik mes su Paulium ir žinome, kas tai yra. Niekada nesistengėm pataikauti publikai: o čia būtų geras, čia žmones užkabintų. Niekada to nedarėme. Mums buvo svarbiausia, kad mus užkabintų.
– Dabar klausausi naujausio grupės „The Cure“ albumo. Ir galiu drąsiai pasakyti, kad taip, tai tie patys „The Cure“. Ar taip galima bus pasakyti apie naujus „Empti“?
– Iš paskutinio mūsų darbo - tai gal ne. Tačiau dabar turime kitą dainą, kuri yra tik kūrybinėje stadijoje – iš jos seni gerbėjai turėtų atpažinti, kad tai „Empti“.
Dar vienas svarbus skirtumas - anksčiau nedainavau anglų kalba. Jei visą tai būčiau dariusi lietuviškai... Žinai, tekstai specifiniai.
– Ką galėtum pasakyti tiems, kurie, paklausę „Don't Miss The Party“, tave lygina su Amy Winehouse?
– Labai gerai, jei jie mano balsą lygina su Amy Whinehouse. Tai normalu. Nors nežinau. Gal galima rasti panašumų, tačiau ji nebuvo mano įkvėpimas. Ankščiau mane su „Moloko“ lygino.
– Kodėl nebandai pati suburti savo solo kolektyvo? Ar būtinai turi prisišlieti prie vyrų?
– Tokių minčių turėjau prieš pradėdama repetuoti su „Empti“. Norėjau daryti solinį projektą, buvau pradėjusi kažką daryti, bet dabar labai daug turiu veiklos. Todėl šitą planą perkėliau į kitą failą, juk turiu dar laiko.
– Šiuo metu pasaulyje labai gerai vertinamas moteriškas vokalas, tokios grupės ir atlikėjos kaip KT Tunstall, Amy Macdonald, Kate Perry, minėta Amy Winehouse. Ar ketinate pasinaudoti tokia palankia situacija?
– Apie tai dar labiau negalvojome. Kiek turėtų būti merginų grupėje, o gal atvirkščiai, vaikinų, kad mergaitėms būtų į ką žiūrėti. Jei žiūrėtume iš komercinės pusės, juk paauglėms labiau muzikinės grupės rūpi. Bet jei kalbėtume apie ateinantį koncertą, gaunasi praktiškai merginų kolektyvas. Mūsų bus keturios, vaikinų tik trys.
Berniukai išeina į gitaristus
– Kaip sekasi repeticijų metu adaptuoti senas dainas? Ar jos neprarado aktualumo?
– Neprarado. Jei kalbėtume apie tekstus, dabar, aišku, kitokius rašau. Jie yra daugiau apie virtuvę. Tačiau tada kaip dvidešimtmetei... Galiu pasakyti, kad gerai variau. Net pati nelabai suprantu kaip... Palauk. Kas man taip labai įstrigo? Kaip aš taip galėjau sugalvoti:
O gal kiti klausosi muzikos tyliai ir tai tik vairuodami automobilį,
Lyjant,
Nesvarbu, ji visur su visais,
o vaikai apskritai nemoka kalbėt,
o moka dainuoti, nemoka stovėti,
o moka tik šokti, ir mes niekada niekada, niekada negalėsime to atkartoti.
Nesuprantu, kaip aš neturėdama vaikų galėjau tokį dalyką sukurti.
– Tai, matyt, visada žinojai, kad jų turėsi?
– Ai jo, prisiminiau. Aš gi visada norėjau vaikų. Irgi matyt modeliavau.
– Kalbant apie vaikus, tu juos mokai vokalo? Paklausiu kaip ekspertės: ar manai, kad Lietuvoje greitu laiku gali atsirasti perspektyvių popdainininkų?
– Jo. Kažkiek gali. Tačiau dabar tiesiog tokia minties banga užėjusi, jog dainuoti gali visi. Užtenka minimalią klausą turėti, o toliau mokytojas išmokys. Bet labai svarbu, ką tu turi ir iš prigimties. Visko negaliu išmokyti, nes muzikalumas, pats supranti, nėra tik crescendo de innuendo. Aišku, kažkiek mergaičių bus gerų. Ir yra gerų. Berniukų mažiau, kadangi labai daug išeina į gitaristus.
