Dovanoti šventę – tai dovanoti savo laiką ir dėmesį. Šventės – geriausias laikas atleisti nusikaltusiems, susitaikyti su tuo, kas duota, bei dirbti mažyčius savo darbus, kurie ir kuria pasaulį. Tokiomis nuotaikomis didžiąsias šventes pasitinka Lietuvos evangelikų reformatų vyriausiasis dvasininkas Tomas Šernas. Jis neskelbia karo kalėdiniams išpardavimams. Tik siūlo prisiminti, jog didžiausias džiaugsmas ateina būnant kartu.
– Prieš kelerius metus iškėlėte „Nemokamų Kalėdų„ idėją, kai žmonės buvo raginami ne valandų valandas lakstyti ieškant dovanų, o dovanoti artimiesiems savo laiką ir dėmesį. Kodėl?
– Viskas virsta komercija, būna juokingų dalykų, kai žmonės jau mano: „Bažnyčia nori atimti iš mūsų Kalėdas.“ Tą pirkimo jausmą, siaubingų filmų rodymą. Manau, Kalėdos turi būti šeimos šventė, dvasingumo, savęs pasitikrinimo. Kalėdos skirtos žmogui, o ne tam, kad jis kuo daugiau vartotų. Mūsų sąmonė pripranta, kad norint parodyti dėmesį neva reikia nupirkti brangesnę dovaną. Taip pat kaip ir bendravimas internetu, kai nerandi laiko su žmogumi pašnekėti gyvai, pasidžiaugti ar paliūdėti. Čekijoje, Prahoje jau penkeri metai vyksta akcija, kuria tvirtinama, kad nenusipirksi meilės ir pagarbos. Kai kuriose darbovietėse susitariama nepirkti vieni kitiems dovanų, o dovanoti savo rankdarbius – ką nors, kur esi įdėjęs savo širdies.
– Galbūt galima sutikti, kad Vakarus, taip pat ir Lietuvą, ištikusi ne ekonominė, o bendravimo krizė?
– Amerikiečiai televizorių vadina idiotų dėže. Turime tokias dvi – kompiuteris ir televizorius. Mūsų vaikai taip pat įsitraukia į tas dėžes – tai jau tampa problema. Jos atima dėmesį, kurį gali skirti kitam, nebūtinai artimam, bet ir seniai matytam giminaičiui ar draugui. Technologijos leidžia ir pasijusti geram. Nuolat siūloma – siųskite žinutę ir paaukokite kelis litus vaikams. Patogu. Yra daugybė vaikų, kuriuos valstybės globai paliko tėvai, išvažiuodami į Angliją. Juk gali pasiimti vaiką iš vaikų namų bent šventėms ar vasarą – pažvejoti. Jie juk turi žaislų, ką valgyti. Bet jiems įdomūs elementarūs žmogiški santykiai, to jiems trūksta. Vertingi tie dalykai, kuriuos atsiminsime ir dėl kurių atsimins mus, kai mirsime. Jie nenuperkami.
– Kokia jums, jūsų šeimai didžiausia dovana?
– Didžiausia dovana yra būti kartu, rasti susišnekėjimą su augančia dukra, kai ji gauna gerą pažymį, ir aš žinau, kad prie to prisidėjau. Žmona iškėlė idėją – nuvažiuoti netoli Vilniaus pasivažinėti šunų kinkiniu. Laikas, kurį kartu praleidžiame, ir yra tai, kas lieka atminty. Jei tau trūksta šiltų pirštinių, apie jas svajoji ir jas gauni – to ir reikia. Svarbu galvoti apie žmogų.
– Gyvename švenčių laukimu, tačiau ne tik – daugelis laukia to mistinio ekonomikos atsigavimo, darbo, stebuklo iš valdžios. O kiek žmogus pajėgus pats susikurti savo laimę?
– Žmonės, kurie užsiima ne tik ekonomika, mato, jog krizė reiškiasi kaip dvasinė krizė. Po kelerių metų ekonominė krizė bus pasibaigusi, dvasinė – sunkiau remontuojama. Nes kai žmogus pasiduoda arba mano, kad jis – auka, meta savo vaikus, išvažiuoja. Kai kurie mūsų vadovai ne visiškai supranta tikrą padėtį. Krizė yra galvose, tikėjime. Net skaičiai parodo – Lietuva yra pirmoji pagal skyrybų ir antroji pagal abortų skaičių Europos Sąjungoje.
– Prieš dvidešimtmetį tapome laisvi, nepriklausomi. Kiek pasikeitė tas laisvės supratimas ją atgavus, kiek liko vidinės laisvės?
– Įdomu, kad 1991–1992 metais kilo dvasinis pakilimas, tikėjimas, kad tuoj įstosime į Europos Sąjungą, NATO. Visi puolė statyti namus, pirkti žemę. Bet tais metais buvo daugiausia skyrybų. Nes įsigalėjo ideologija – tas mano vyras gal uždirba per mažai, ano žmona – gal per sena, o aš esu laisvas. Bet laisvas žmogus yra atsakingas žmogus, tas, kuris nemano, kad vien ekonomika gali išspręsti tavo dvasinio sotumo reikalus. Nes žmogus gali būti laisvas visur nuvažiuoti, gerai uždirbti, bet lieka dvasiškai alkanas. Mūsų žvaigždės, kurios staiposi scenoje, tiek kiti žymesni žmonės – jų akys vis tiek alkanos, nors jie visko turi. Laisvė yra priimti atsakingus sprendimus. Ne ta, kurią siūlo lygių galimybių koncepcija, feminizmas: laisvė bus, kai moteris išsivaduos nuo šeimos. Net siūloma nevadinti „motina„, „tėvas“, o „gimdytojas A„, „gimdytojas B“. Perspektyvos tokios – vyro greitai nereikės, užteks dirbtinio apvaisinimo. O gėjai mano, kaip būtų gerai be moterų. Tokia laisvė man primena Hitlerio svajones. Turime suvokti, kur tokios ideologijos veda, o jos Europos Sąjungoje praktiškai aprobuotos. Mačiau filmą, kuriame iškelta idėja, kai ateityje kariauja vyrai su moterimis. Ne pagal religiją, įsitikinimus, bet pagal lytį. Tai gali Europoje atsitikti.
– Praėjo dvidešimt metų po jūsų išgyventos Medininkų tragedijos. Ar įmanoma atleisti šios nežmoniškos egzekucijos vykdytojams?
– Visi pasmerkti atleidimui – jei neatleidžiama širdies viduje, negalime gyventi. Tai grįžta bumerangu. Nes žmogus tuomet neatleidžia ir sau – pradeda gerti, ieškoti būdų, kaip save nuraminti. Tačiau nereikia atleidimo prilyginti užmiršimui. Taip, krikščioniškai, žmogiškai galiu atleisti. Kitas dalykas – tam ir yra valstybė, kad būtų tvarka, turi būti įvardyti ir nuteisti kaltieji. Nes tai yra ženklas, kad gyvename nesaugiai – yra aplinkinės valstybės, negerbiančios žmogaus teisių. Kodėl žudomi tie, kurie nesipriešina? Pavyzdžiui, Rusija net neturi metodų, kurie padėtų atpažinti fašizmą. Jau 20 metų veikia organizacija „Naši„. Arba generalgubernatorius Muravjovas, žinomas kaip korikas, o Rusijoje, iš kur yra kilęs, jis – nacionalinis didvyris. Istorijos negalima išmokti, ją reikia iš naujo pergyventi. Dėl Medininkų – manau, jie atsako savo gyvenimais. Nemanau, kad jie – labai laimingi žmonės, kurių geri santykiai su šeima. Jiems nėra gerai.
– Ko palinkėtumėte žmonėms?
– Manau, ekonomika ir taip susitvarkys. Kitas dalykas, reikia kitam duoti bendravimo galimybę: nesusišneka giminės, kaimynai. Kaip akcijoje „Darom“, taip mes tokią akciją galime padaryti šeimos, kiemo, bendruomenės masteliu, ištraukti to “purvo„ iš artimiausios mūsų aplinkos. Ir nereikėtų siekti globalinių tikslų – bendraukime su tais dešimt draugų, domėkimės, kaip jiems sekasi, ir to užteks. Kaip ir Jėzus Kristus nesiekė valdyti karalystės, o turėjo tik 12 mokinių. Esame pašaukti daryti mažus darbus. Jei juos teisingai darysime – to užteks.
