Kaimyninei Lenkijai atkakliai protestuojant prieš nesąžiningą, jos nuomone, Sutartyje dėl Konstitucijos Europai (tekstas) numatytą balsavimo ir sprendimų priėmimo mechanizmą, Lietuva nei deklaruoja pastarajai paramą, nei ją smerkia.
Taip reikėtų suprasti poziciją, kurią užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas išsakė Liuksemburge birželio 17 dieną vykusiame trijų Baltijos šalių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – ir keturių Vyšegrado šalių – Čekijos, Lenkijos, Slovakijos ir Vengrijos – užsienio reikalų ministrų susitikime. Kalbėdamas apie ES Konstitucinė sutarties likimą, Lietuvos diplomatijos vadovas sakė, kad Lenkija neturi likti izoliuota, šalys turi rasti sprendimą, kuris atitiktų visų 27 šalių interesus.
„Esame suinteresuoti, kad artėjančioje Europos Vadovų Taryboje būtų pasiektas principinis susitarimas dėl konstitucinės sutarties“, – sakė ministras P.Vaitiekūnas, pažymėdamas, kad Lietuva supranta lenkų poziciją ir susirūpinimą.
Tiesa, prieš tai prezidentas Valdas Adamkus užsiminė, jog Vokietijos kanclerė Angela Merkel prašiusi jo padėti įtikinti Lenkijos vadovus netrukdyti priimti Konstitucijos. Vokietijos, kuri dabar pirmininkauja Europos Sąjungoje (ES), vadovei savaitgalio pokalbio metu taip ir nepavyko palaužti Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio, kuris ir toliau tvirtina, jog vetuos sutartį, jei nebus atsižvelgta į Lenkijos interesus.
Didžiųjų Vakarų valstybių vadovai, Europos Sąjungos vyriausieji asmenys jau porą savaičių nesėkmingai mėgina paveikti Varšuvos poziciją. Kai kurie iš jų, praradę kantrybę, prapliupo atvirais priekaištais. Europos Parlamento pirmininkas Hansas Gertas Pötteringas sakė, jog Lenkija rizikuoja izoliuoti save ir įstumti Europos Sąjungą į gilią krizę. Europos Komisijos pirmininkas Jose Emanuelis Barosso nuėjo dar toliau. Jis beveik atvirai pareiškė, jog Lenkija privalo nusileisti todėl, kad ES parėmė jos poziciją dėl Rusijos vykdomo mėsos produktų embargo. Lenkijos spauda, savo ruožtu, atsakė į tai priminimais, jog ES ir šiaip privalo vieningai ginti savo narių teisėtus interesus prieš trečiąsias šalis.
Naujasis Prancūzijos vadovas Nikola Sarkozy taip pat ragino Lenkiją pritarti projektui, teigdamas, jog Konstitucija skubiai reikalinga ir Prancūzijai ir Lenkijai.
Minėta sutartis pasirašyta 2004m. spalio 29 Romoje. Lietuva ją ratifikavo viena iš pirmųjų. Sprendimas buvo priimtas didelės skubos tvarka ir be didesnių viešų diskusijų. Vėliau projektą atmetė Prancūzijos ir Nyderlandų rinkėjai, svarstymus pristabdė ir Jungtinė Karalystė.
Ankstyvas ir besąlygiškas Lietuvos apsisprendimas gali būti viena iš priežasčių, kodėl ji nepritaria kaimynų siekiams, nes mūsų diplomatijos vadovai nemėgina nuginčyti lenkų argumentų, nereiškia paramos oficialiai didžiųjų ES šalių pozicijai ir neišsako jokios savarankiškos argumentacijos.
Varšuva siekia, kad ES Taryboje būtų atstovaujama "kvadratinės šaknies" iš tos ar kitos šalies gyventojų skaičiaus pagrindu, ir atmeta Vokietijos siūlomą ir daugelio kitų ES šalių remiamą "dvigubos daugumos" sistemą. Pagal ją ES Tarybos sprendimai būtų priimami, jei jiems pritartų mažiausiai 55 procentai ES valstybių, atstovaujančių ne mažiau kaip 65 procentams ES gyventojų. Lenkijos motyvacija – mažesnių šalių (taigi ir Lietuvos) teisės ir galimybės įtakoti sprendimus, o taip pat – ankstesnis Nicos susitarimas. Vokietijai svarbiausia, kad pati sprendimų priėmimo procedūra būtų kuo greitesnė ir paprastesnė.
ES viršūnių susitikimas vyks birželio 21-21d. Briuselyje. Čia ir paaiškės ar pavyks susitarti dėl prieštaravimų.
Lietuvos valdžiai šiandien atrodo svarbiausia, kad minėta sutartis apskritai būtų ratifikuota ir netektų bent dalinai pripažinti paskubėjus jai pritarti. Tiesa, lieka neaišku, ar pavykus įveikti izoliuojamos ir tik Čekijos palaikomos Lenkijos pasipriešinimą, ateityje pavyktų blokuoti tokius, Lietuvos interesams kenkiančius, projektus, kaip nepavykęs sumanymas pasirašyti strateginės ES partnerystės sutartį su Rusija. Pastaroji prieš porą savaičių buvo blokuota Lietuvos ir Lenkijos, nes Maskva ignoravo lenkų reikalavimus atšaukti mėsos embargo, tęsė politinį „Družbos“ naftotiekio „remontą“, atvirai atsisako pritarti Energetikos chartijos reikalavimams.
Savo interesus Maskva seniai mėgina įgyvendinti per dvišalę diplomatiją, o „supaprastinti“ ir sprendimų teisę į didžiųjų žaidėjų rankas atiduodantys sprendimų mechanizmai galėtų šitokią taktiką tik palengvinti. Tad Lietuva, vengdama stoti Lenkijos pusėn, galbūt aukoja dalį ateities svertų savo pačios interesams apginti.
