Pastaruoju metu stringant Vilniaus Europos kultūros sostinės įvaizdžiui galbūt yra ir kitų galimybių patraukti svetimšalių dėmesį.
Atsvara trūkumams
− Ar Vilniaus svečiai, lankydamiesi viešose miesto erdvėse, gali susidaryti nuomonę apie vietą, kurioje svečiuojasi? − „Balsas.lt“ pasiteiravo nemažą projektavimo patirtį turinčio žinomo kavinių ir restoranų interjerų kūrėjo, architektūros studijos „Performa“ vadovo Valerijaus Starkovskio.
− Norėčiau išplėsti jūsų klausimą ir pradėti nuo kito galo. Deja, šiuo metu Vilnius šalies vartų įvaizdžio prasme gerokai atsilieka. Visų pirma atvykstantiems svečiams slogų įspūdį daro reprezentacinės ir sklandžios jungties nebuvimas tarp Vilniaus tarptautinio oro uosto su miesto centru.
Tarptautinio masto futbolo varžybos rengiamos naujame stadione Marijampolėje. O Kaune žaidžiant Lietuvos ir Prancūzijos rinktinėms, televizijos žiūrovai mato telefonų stulpus, pievas ir lietų.
Vilniuje turime keletą dengtų objektų, iš dalies tenkinančių visuomenės poreikius. Tai „Siemens“ ir Utenos pramogų arenos. Tačiau objektui svarbu turėti reprezentacinių bruožų. Jis perteikiamas architektūrinės meninės raiškos priemonėmis, todėl kaip teigiamą pavyzdį galima įvardyti Kauno Nemuno saloje statomą bei Šiauliuose neseniai duris atvėrusią sporto arenas.
Yra iliuzija, kad viskas sukasi aplink sostinę, tačiau tai lieka projektuose ir nevykdomuose nutarimuose. Todėl barų, restoranų ir naktinių klubų gausa, jų siūlomo maisto bei pramogų asortimentas Vilniuje sudaro pakankamai stiprią atsvarą kitiems didesnio masto trūkumams.
Savi papročiai
− Kokius objektus jums yra tekę kurti?
− Esame projektavę nemažai kavinių, restoranų ir naktinių klubų. Tai viena iš mūsų architektūros studijos specializacijų. Projektavome restoraną „Gan bei city“, naktinį klubą „Pramogų bankas“, restoraną „Rossini“, piceriją „Soprano“, alaus restoranų „Bravaria“ tinklą, šeimos restoranų „Mambo Pizza“ tinklą, nemažai restoranų „Pizza Jazz“ Vilniuje ir Kaune.
Taip pat lošimo namų tinklus „Olympic Casino“ ir „Tornado“, japoniškų patiekalų restoranus „Miyako“ ir „Hanabi fusion“, keletą „Double coffee“ tinklo restoranų Vilniuje ir Minske bei eksperimentinį socialinį projektą „Double coffee“ su „Vagos“ knygynu, kurio moto: „Skaitau knygą ir geriu kavą.“
− „Double coffee“ ir „Vagos“ knygyno projektas nepasiteisino...
− Negalima sakyti, kad nepasiteisino. Mūsų šalies maisto vartojimo specifika kitokia nei Latvijoje, Estijoje, Rusijoje ar Ukrainoje. Pavyzdžiui, šių restoranų tinklo Kijeve rezultatai puikūs. Tas miestas - megapolis, o Vilnius nedidelis, kompaktiškas ir jame gyvuoja savi papročiai, be to ženkliai skiriasi vidutinio sluoksnio gaunamos pajamos, todėl tik nedidelis procentas mūsų žmonių gali valgyti sumuštinį, kurio kaina kaip karšto patiekalo.
japoniškų patiekalų restoranus „Miyako“ (Raimondo Urbakavičiaus nuotr.)
Architektai -taip pat gyvi žmonės...
− Kodėl restoranai tiek daug dėmesio kreipia į vidaus apipavidalinimą?
− Nemažai kavinių tinklų operatorių sako, kad architektūra restorane yra viena pagrindinių sėkmės priežasčių. Lygiai taip pat svarbu virtuvės šefas ir aptarnavimas. Tai klasikinė formulė − trikampis, kurio visos kraštinės privalo laikyti vienodą svorį.
Visa tai nusakoma vienu žodžiu – nuotaika. Be to, svarbu keli pagalbiniai elementai: meistriškai parinkta muzika, apšvietimas, sėdėjimo ergonomika, daiktų tikrumas ir jų kokybiškas atlikimas, tai, prie ko žmogus liečiasi. Juk vartotojas nesuka galvos dėl kažkokios vienos detalės, jam svarbu visuma, užkoduota konkrečioje erdvėje.
− Kaip keičiasi žmonių supratimas, kokia turi būti gera vieta praleisti vakarą?
− Tie, kurie vakarais turi laisvo laiko ir galimybių aplankyti kavines ar restoranus, turbūt sutiks, kad šių vietų ideologija keičiasi. Atsiranda demokratiškesnės aplinkos užeigų, prie kurių architekto ranka nėra daug prisidėjusi.
Tarkim, baskų žemėje yra daug barų tapas, kuriuose renkasi bendraujantys žmonės, valgantys nebrangų maistą ir geriantys daug vyno.
Ir pas mus atsirado vietų, kuriose dominuoja žodis „in vino“. Vienur skaitomos eilės, kitur žmonės buriasi į klubus, ką nors organizuotai veikia...
Taigi vienintelis juos vienijantis dalykas − bendravimas. Tokioje vietoje atsiradęs įsilieji į veiksmo sūkurį, griebi taurę vyno ir užkandi sūrio. Iš tiesų žmonės pavargo nuo dirbtinumo. Juk ir taip per darbo dieną turi pakeisti aibę vaidmenų. O vakare norisi jaukumo, prieblandos ir nuo sėdėjimo išdubusios sofutės.
- Bet jūs neturėtumėte būti suinteresuotas tokių vietų atsiradimu? Tokiu atveju, jūsų nieks nesamdys.
− Poreikiai lemia paklausą. Žmonės daug keliauja, dirba svetur, parsiveža įdomių idėjų ir nori jas realizuoti. Paprastai tokiose nedidelėse užeigose gauni teigiamų emocijų ir pailsi. Tokias vietas populiarias daro barų ar kavinių šeimininkai, nes gali pasiūlyti maisto ne iš va;giaraščio, draugiškai pavaišinti taure gėrimo.
Architektai, norėdami pailsėti nuo darbo, dažniausiai tokias vietas ir renkasi. Juk mes dar ir gyvi žmonės... (Juokiasi.)
Restoranas „Gan bei city“ (Raimondo Urbakavičiaus nuotr.)
