Ką tik gamtos metų ratas pajudėjo: jūs gal nepajautėte to lengvo virptelėjimo, kuris atsitiko pasaulyje, tačiau negalėjote nejausti nuotaikos, kuri šiaip sau neateina. Tam gamta ir mes ruošėmės visus metus, kalbėjome, kad visa, kas gražiausia, bus per Kalėdas, o gamtos atgimimas prasidės iš karto po jų.
Pagaliau sulaukėme to meto, o dabar žinome, kad niekas negali sutrukdyti gamtai atgimti, pradėti skleisti vis daugiau šviesos...
Savaitė iki Kalėdų būna pati tamsiausia, ir jeigu ne sniegas, kartais negalėtume suprasti, kur diena, kur vakaras ir rytas. Tačiau baltoji žiemos spalva skleidžia ypatingą švytėjimą, ir net apniukusią dieną, tyliai krintant snaigėms, mes matome labai gražias dienas. O gal – labiau jas pajaučiame nei pamatome?
Ši žiema, atrodo, neigia labai daug kalbų apie sumenkusį gamtos ir žiemos vaidmenį. Jau dabar imame nuogąstauti, kad iki kovo užtrukusi žiema mūsų girias paliks be stirnų, be šernų prieauglio, be pelėdų. Ar gali taip būti, ar realūs tokie pasergėjimai?
Gali būti, kad žmonės (ne tik specialistai) kalba ne be pagrindo. Daugelyje šalies vietų sniego dangos storis siekia 40 centimetrų – toks patalas stirnoms sunkiai įveikiamas, ypač ruošiant guolius poilsiui. Stirnos žiemą gulasi tik ant plikos žemės, o mažom kanopėlėm prakasti sniegą ir ledokšnius joms nelengva. Atsigulusios ant sniego, jos peršąla ir suserga.
Nors dabar žemė dar ne visur storai įšalusi, tačiau šernų jaunikliai mieliau brenda taku paskui tėvus ir didesnius, stipresnius gentainius, knisa taip pat jų išvartytą dirvožemį. Tiesa, šernus, stirnas, kitus medžiojamus žvėris gali išgelbėti medžiotojų atvežtas pašaras, įrengtos pašiūrės – slėptuvės nuo negandų. Tačiau pelėdos, ypač mūsų gamtos senbuvė naminė pelėda, atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Kuo storesnis sniegas, tuo mažiau galimybių sumedžioti žolėje, žemės paviršiuje knibždančius pelinius graužikus.
Kažkada laukuose būdavo daugybė šiaudų ir šieno kūgių, kluonai pūtėsi nuo juose sukrautų javų, todėl graužikų buvo nepalyginti daugiau, jie buvo lengviau sugaunami. Tada ir pelėdoms maisto nestigo. Dabar pelėdos turi parodyti daug išmonės, kad užsitikrintų maisto kiekį, būtiną išgyventi. Didžiausia problema – pelėdų nei pamaitinsi, nei kitaip joms padėsi.
Tiesa, vokiečių medžiotojai nuo seno siūlo vadinamąsias pelių duobes, kuriose pripilta daug kūlimo atliekų, sudarytos galimybės gyventi pelėms. Čia pelių gausa suvilioja lapes ir kiaunes (kurių gausą medžiotojai reguliuoja), tačiau vietos ir maisto pakanka ir pelėdoms. Lietuvoje tokių pelidžių dar nestatoma, tačiau nemažai graužikų susitelkia prie medžiotojų įrengtų žvėrių šėryklų. Prie jų išgyvena nemažai lapių, kiaunių, žinoma – ir pelėdų.
Retą dieną nesninga. Baltas sniegulių mirgėjimas ore yra lyg šventinės nuotaikos dalis. Jeigu taip vis snaigens, kiek sniego gali susikaupti per visą žiemą? Matyt, yra tam tikros ribos, nes šviežias, purus sniegelis ilgainiui suslūgsta. Dar labiau jį plonina lietus ar atlydžiai. Tačiau atlydžiai žiemą – vienas pavojingiausių reiškinių gamtai. Visų pirma, po atlydžio susidariusi pluta ar ledo sluoksnis tampa neįveikiami gyvūnams. Ledo sluoksnis gali neigiamai paveikti daugelį augalų, ypač kultūrinių. Taigi, kaip sako, jeigu jau atlydys – tai iki pat žemės. Regint baltą pūkuotą žiemos patalą sunku to tikėtis. Tačiau – gamta turi savo gyvenimo logiką ir savo dėsnius, gal ji pasielgs taip, kad geriau būtų visiems jos vaikams.
O mes sulaukėme Kalėdų. Lesykloje už lango straksi zylės, ore mirga snaigulės. Rimtis ir ramybė. Visi jos nusipelnėme.
