Kosovo situacijos lyginimas su Abchazija ir Pietų Osetija nėra visai korektiškas, tiksliau jis yra stačiai ydingas. Kosovo gyventojų, skirtingai nuo minėtų Rusijos de facto okupuotų Gruzijos regionų, niekas dirbtinai nekurstė prieš centrinę valdžią – tuo „pasirūpino“ ji pati.
Kosovo nepriklausomybės paskelbimas ir prasidėjęs naujos valstybės tarptautinio pripažinimo procesas iššaukė ne tik Serbijos bei Rusijos, bet ir kai kurių valstybių - NATO bei ES narių (Rumunijos ir Slovakijos) arba kandidačių (Gruzijos) susierzinimą ir pasipriešinimą. Ir Lietuvoje jau pasigirdo bauginimų, jog tai – tik neišvengiamų kataklizmų pradžia; neva tuojau viena po kitos pradės byrėti ir kitos valstybės, ypač tos, kuriose yra kompaktiškai gyvenančių tautinių mažumų. Vakar teko girdėti išvedžiojimų, kad dabar ir Šalčininkų rajonas galėsiąs atsiskirti nuo Lietuvos, nes situacija „ten“ (Kosove) ir „čia“ (Pietryčių Lietuvoje) esanti „identiška“. Ar iš tikrųjų taip? Gal tikrai Kosovo nepriklausomybės paskelbimas ir jo tarptautinis pripažinimas sukuria pavojingą precendentą ir atveria Pandoros skrynią? Pabandykime tai išsiaiškinti.
Vienas iš pagrindinių argumentų, paslaugiai pateikiamų serbų (ir rusų) propagandistų ir dažnai naudojamų siekiant pagrįsti nepriklausomo Kosovo tariamą „neteisėtumą“, yra tai, kad Kosovas yra serbų tautos etninės teritorijos sudėtinė dalis; maža to – tai serbų tautos lopšys, o albanai atsikėlė į jį daug vėliau, „išstumdami“ iš krašto jo tikruosius šeimininkus. Deja, viskas buvo šiek tiek kitaip. Albanai yra senųjų krašto gyventojų – ilyrų – palikuonys, kalbantys vienintele gyva išlikusia ilyrų kalbinei grupei priklausančia kalba. Ilyrų gyvenamas plotas prieš pora tūkstančių metų buvo nepalyginamai didesnis už dabartinės Albanijos bei Kosovo teritoriją; jis apėmė didžiąją dalį dabartinių Vengrijos, Kroatijos, Bosnijos, Serbijos, Juodkalnijos, Makedonijos ir šiaurės vakarų Graikiją (Epyrą). Vėliau iš pietų į Ilyriją pradėjo smelktis graikų, o iš vakarų – lotynų kalbos; kalbančių neolotyniškomis šnektomis iki šiol išliko Kroatijos (istriečiai) ir Serbijos (aromunai) kalnuose. Ir tik VI amžiuje po Kristaus gimimo Ilyrijoje pasirodo serbų protėviai slavai, atėję čia nuo Dunojaus žemupio. Taip kad, remiantis istorija, ne serbai turėtų pretenduoti į Kosovo teritoriją, o albanai – į Serbijos (žinoma, juokauju).
Ilyrų kalbos relikto – albanų kalbos - vientisas masyvas išliko tik dabartinės Albanijos ir Kosovo teritorijoje. Tai nereiškia, kad tam tikra dalis albanų tautos niekad nėra persikėlusi gyventi kitur. Vengdami turkų jungo viduramžiais albanai katalikai masiškai kėlėsi į Italiją, o albanai stačiatikiai – į Graikiją. Namų bibliotekoje turiu nepakeliamo svorio1906 metais Leipcige išleistą pasaulio atlasą („Andrees Handatlas“), kuriame yra ir tuometinės Europos etninis žemėlapis. Jame pažymėtas albanų etninis plotas, kuris 1906 metais dar priklausė Osmanų imperijai, visiškai sutampa su šiandienos jų gyvenama teritorija. Tikiuosi, niekas nemano, jog vokiečių kartografai jau prieš šimtą metų pataikavo albanų nacionalistams? Kita vertus, įvairūs karai ir kitos negandos vienu ar kitu metu galėjo kažkiek pakoreguoti serbų ir albanų etninę sieną, bet tai savaime dar nieko nereiškia. Iki serbų Kosovo teritorija priklausė Romos imperijai, vėliau – Bizantijos imperijai, dar vėliau – Bulgarijai; po serbų – Osmanų imperijai, todėl visai neaišku, kodėl taip sureikšminamas būtent serbiškasis Kosovo istorijos periodas. Net jeigu priimtume serbų etnocentristinės istoriografijos peršamą versiją, jog albanai „atsikraustė“ į dabartinio Kosovo teritoriją tik XVI amžiuje, ar tai turėtų reikšti, jog jie neturi teisės lemti savo likimo? Juolab kad iš tikrųjų XVI amžiuje niekas Kosove niekur nesikraustė, tiesiog vietiniai albanai, kuriuos prieš tai ilgai engė serbų diduomenė, noriai priimdavo turkų atneštą musulmonų tikėjimą.
Be savo „motininės“ etninės teritorijos, mano minėtame žemėlapyje albanai pažymėti dar ir Graikijoje – Atikoje ir rytinėje Peloponeso dalyje. Iki mūsų dienų jie ten neišliko – siekdami aukštesnio socialinio statuso pietų Graikijos albanai noriai perimdavo graikų kalbą ir jų tautinę savimonę. Kas kita – Italija (Sicilija, Apulija), kur iki mūsų dienų išliko albaniški kaimai ir albanų kalba.
Bet grįžkime į Kosovą, kuris, beje, iki 1969 metų vadinosi „Kosovo ir Metochijos autonominis socialistinis kraštas“. Reikia pripažinti, kad serbų lyderiai padarė viską, kad kosoviečiai visiems laikams prarastų norą gyventi bendroje su jais valstybėje. Vietinių albanų diskriminavimas prasidėjo iškart po Serbų, kroatų ir slovėnų karalystės (Kraljevina SHS, nuo 1929 metų – Jugoslavija) sukūrimo, nes ją valdė serbiška Karadžordževičių dinastija; tas pats tęsėsi ir pokario metais, šalį valdant komunistams. Nežiūrint to, kad juodkalniečių buvo tris kartus mažiau negu Kosovo albanų, pastarieji pokario Jugoslavijoje turėjo ne sąjunginės respublikos, o tik autonominio krašto Serbijos respublikos sudėtyje statusą. Visą laiką buvo pabrėžiama, kad Jugoslavija – slavų valstybė, o albanai (kaip, beje, ir Voivodinos autonominio krašto vengrai) – tik nepageidaujami, bet dantis sukandus šiaip taip pakenčiami dėl „istorinių nesusipratimų“ čia atsiradę atsitiktiniai pakeleiviai. Apie tai, kas vyko Jugoslavijoje prasidėjus jos fragmentacijai, turbūt dar visi pakankamai gerai prisimename. Jeigu ne kraštutinis Belgrado vadeivų serbiškasis nacionalizmas, kuris rėmėsi panslavizmo ir stačiatikiškojo mesianizmo idėjomis, šis procesas galėjo sustoti iškart po Slovėnijos ir Kroatijos atsiskyrimo. Bet buvo taip, kaip buvo, atsiskirti panoro net ta pačia kalba kaip ir serbai kalbantys bei tą patį tikėjimą išpažįstantys juodkalniečiai. Tai ko norėti iš kosoviečių, kurių atžvilgiu Belgradas ėmėsi grynų gryniausios genocido politikos? Aiškinimai, kad štai Juodkalnija buvo sąjunginė buvusios Jugoslavijos Respublika, o Kosovas – viso labo Serbijos autonomija, iš tikrųjų nieko nepaaiškina, nes remdamasi ta pačia logika Rusija atsisako „paleisti“ iš savo troškaus glėbio valstybinio savarankiškumo siekiančią Ičkerijos Čečėnų Respubliką. Tarsi čečėnas ar Kosovo albanas būtų kažkuo menkesnis už tadžiką, ukrainietį arba tą patį juodkalnietį vien tik dėl to, kad komunistai vienas respublikas pavadino sąjunginėmis, o kitas – autonominėmis.
Kažkodėl nereikėjo jokio kraujo praliejimo, kai Slovakija buvo nutarusi atsiskirti nuo Čekijos. Ir Kanados bombonešiai tikrai nebombarduotų Monrealio, jeigu įvykusį referendumą dėl nepriklausomybės būtų laimėję Kvebeko separatistai. Bet tai – jau visai kitokie papročiai ir kitokia politinė kultūra, kurioje nėra vietos sąvokai „iskonnyje zemli“ "nuo amžių priklausančios žemės".
„Balkanizacijos“ sąvoka irgi atsirado kur kas anksčiau, negu tapo aktualus Kosovo nepriklausomybės klausimas, o ir kitos pusiasalio tautos (įskaitant mūsų tikėjimo brolius kroatus) buvo entuziastingai įsivėlusios į tarpusavio skerdynes daug anksčiau ir kur kas didesniu mastu, nei kosoviečiai. Tai kodėl būtent jų (Kosovo albanų) apsisprendimas gyventi savarankiškai apaugo tokiomis spekuliacijomis? Ar nėra tai savotiškas „konfesinis rasizmas“, dėl kurio priešinamasi ir Turkijos priėmimui į ES? Galų gale galime prisiminti ir antitezę balkanizacijai, kai visas pusiasalis „tvarkingai“ priklausė vienai valstybei – Osmanų imperijai.
Oficialusis Belgradas nutarė nutraukti diplomatinius santykius su Kosovo nepriklausomybę pripažinusiomis valstybėmis, įskaitant JAV, o Serbų stačiatikių bažnyčios galva gėdina Serbijos kariuomenės generolus dėl to, kad jie dar nepavertė Kosovo miestų ir kaimų pelenais (kas, be abejo, yra labai „krikščioniška“). Na ir kas? Kam nuo to bus blogiau? Manau, kad tik tiems patiems politikų ir religinių šovinistų įaudrintiems Serbijos žmonėms, kuriems neišvengiamai dar teks susikurti kokybiškai naują savo savimonę, naują tapatybę, kurioje neliks vietos „vyresniojo brolio“ sindromui. Niekam nereikia dar vieno, šįkart stačiatikiško, „talibano“ visai šalia Europos centro. Ir serbams, ir kosoviečiams dar ilgai teks gyventi ne tik šalia, bet ir kartu šiame vis sparčiau besikeičiančiame pasaulyje. Beje, didesnė dalis buvusių anglų kolonijų didžiuojasi savo priklausymu Britų tautų sandraugai, tai kodėl, pavyzdžiui, nepabandžius sukurti analogiško darinio Balkanuose, kuriame nebūtų jokių „vyresniųjų“ ar „jaunesniųjų“ brolių, jokių „geriečių“ stačiatikių ir „blogiečių“ katalikų bei musulmonų? Kol kas nepanašu, jog būtų bent jau bandoma judėti ta linkme.
Dabar dėl „Didžiosios Albanijos“ projekto. Gal jis ir egzistuoja pavienių albanų nacionalistų galvose abipus sienos, tačiau nėra jokių prielaidų, jog šis projektas būtų realizuotas artimiausiais dešimtmečiais. Pirmiausia dėl to, kad Kosove formuojasi (iš dalies jau susiformavo) savitas, atskiras nuo Albanijos mentalitetas. Kosoviečiai yra albanai tiek, kiek jiems reikia tautiečių užtarimo prieš nedraugingus svetimtaučius (pirmiausia serbus), bet buvimas vieningos „Didžiosios (Dievulėliau, kokia ji „didelė“) Albanijos“ sudėtyje neišvengiamai iššauktų išcentrines tendencijas. Tai jau visai kitokia patirtis ir kita tradicija. Kosoviečiai turi tautinės priespaudos patirties, tačiau jie niekad negyveno ir nevargo stalinistinio – maoistinio Envero Chodžos režimo sąlygomis, jie kartu su kitais jugoslavais galėjo uždarbiauti (ir tuo pačiu pažinti normalesnį pasaulį) Vokietijoje. Jų buitis – daugiau „jugoslaviška“, o ne „albaniška“; jie net išoriškai aiškiai skiriasi nuo tautiečių Albanijoje (nėra tokie nuskurdę ir suvargę). Ir nesvaikime dėl dar vieno „islamiško fundamentalizmo bastiono“ atsiradimo Europoje – tokiems teiginiams nėra net menkiausio pagrindo.
Atskirai apsistosiu ties Rusijos vaidmeniu visoje šitoje operetinėje desperacijoje. Kaip ir paprastai, Maskva bando blefuoti: viešai besitaškydama seilėmis dėl Kosovo nepriklausomybės paskelbimo, ji tyliai ruošiasi išpešti iš to sau naudos. Maždaug taip: „Mes labai nenorėjome, kad taip atsitiktų, tačiau dabar mes būsime tiesiog priversti pripažinti Transnistrijos, Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę“. Realiai situacija aplink Kosovą labiau lygintina ne su išvardintomis teritorijomis, kurias Rusija okupavo Moldovoje ir Gruzijoje, bet su jau minėta Ičkerija, kuri nusipelno nepriklausomybės tikrai ne mažiau negu Kosovas. Deja, Maskva nėra Belgradas, ir Šiaurės Atlanto aljansas negali surengti ten analogiško „blickrygo“, nerizikuodamas sukelti kur kas didesnį pasaulinį gaisrą.
Pagalvojus darosi suprantamesnė ir Rumunijos, Slovakijos bei Gruzijos pozicija šiuo klausimu. Ne ta prasme, kad būtų galima ją pateisinti, bet bent jau bandant ją suprasti. Kol kas šios šalys anaiptol nėra pilietinės visuomenės etalonai (kaip, beje, ir mūsų brangioji Tėvynė), tad siekdami strateginių tikslų jų vadovai yra priversti skaitytis su savo tautiečių nuomone, kuri, deja, nėra laisva nuo visokiausių istoriškai susiformavusių tautinių bei religinių fobijų ir stereotipų. Tokiu būdu provakarietiški šių valstybių lyderiai bando išlošti laiko pagrindiniams strateginiams (o ne ritualiniams) politiniams tikslams pasiekti. Bet net ir tokiu atveju visame tame lieka negeras prieskonis: šitaip yra deklaruojamas išankstinis nepasitikėjimas savo tautinių mažumų lojalumu, ir, kas dar blogiau, tuo parodoma, kad Bukareštas, Bratislava ir Tbilisis tarsi nėra tikri dėl jų suvereniteto mažumų kompaktiškai gyvenamose teritorijose legitimumo.
Kosovo situacijos lyginimas su Abchazija ir Pietų Osetija nėra visai korektiškas, tiksliau jis yra stačiai ydingas. Kosovo gyventojų, skirtingai nuo minėtų Rusijos de facto okupuotų Gruzijos regionų, niekas dirbtinai nekurstė prieš centrinę valdžią – tuo „pasirūpino“ ji pati. Tbilisis nevykdė abchazų ir osetinų genocido – priešingai, iš šių teritorijų buvo išvaryta dauguma vietinių gruzinų (iki karo veiksmų pradžios abchazai Abchazijoje sudarė tik 18% gyventojų). Nei Vašingtonas, nei Briuselis, nei Tirana nedalino masiškai vietos gyventojams savo pasų, kaip tai daro Rusija okupuotoje Gruzijos dalyje. Galiausiai, apie politinių sprendimų teisėtumą spręs civilizuotas pasaulis, o ne pusiau fašistinis Kremliaus režimas. Kai kam jau būtų metas susivokti, kad šiandien Rusija gali lygintis ne su JAV, o, geriausiu atveju, tik su Kinija ir Indija, na dar su Brazilija (su kuo ir sveikiname).
Apibendrinant reikia pažymėti, jog nėra ir negali būti vienodų trafaretų panašių problemų sprendimui. Kiekvienas atvejis yra unikalus, ir kiekvieną kartą būtina atsakingai atsižvelgti į visas jo sudedamąsias. O privalomos yra tik dvi sąlygos:
1. absoliučios krašto gyventojų daugumos daug kartų išreikštas aiškus apsisprendimas;
2. civilizuoto pasaulio (jo pagrindinių valstybių ir tarptautinių organizacijų) pritarimas.
Visa kita susitvarkys savaime.
