Itin žymus ir įtakingas bokso treneris bei analitikas Teddy Atlasas apibendrino šią kovą, kalbėjo apie J. Enniso žvaigždės statusą ir E. Stanionio problemas.
T. Atlasas teigė, kad vis dar nėra įsitikinęs, ar J. Ennisas yra pasiekęs Terence’o Crawfordo lygį.
„Jam to reikėjo. Jei jis nori būti tuo, ko mes iš jo tikėjomės – tuo didžiu pusvidutinio svorio kovotoju, kuris „išvalo“ divizioną – tuo, kuris, manėme, kad galbūt susikaus su T. Crawfordu. Taip neįvyko, nes T. Crawfordas perėjo prie didesnių kovų, pasiekė žvaigždžės statusą, bet J. Ennisas dar neturėjo tinkamo „šokio partnerio“, kad tikrai galėtų žengti į tą lygmenį ir mes galėtume pasakyti – „Gerai, jis superžvaigždė.“
Mes norime tai pasakyti, nes jis turi visas tam reikalingas savybes. Jis tai rodo visapusiškai – jo ūgis, gebėjimai, technika... Jis gali kovoti iš arti, iš toli, naudoti visą ringą, keisti stovėsenas – kovoti tiek iš dešinės, tiek iš kairės, kaip ir T. Crawfordas. Ne daug kas tai gali daryti ir neprarasti ritmo, o jis tai daro ir yra efektyvus iš abiejų pusių.
Bet vis tiek jis dar nepasiekė to, ką pasiekė T. Crawfordas. Vėlgi – reikia tinkamo varžovo. Bet jis dar nevisiškai mus įtikino, kad yra tas, kurio laukėme“, – sakė T. Atlasas.
Analitikas aiškino, kad prieš J. Ennisas šioje kovoje dar galėjo leisti sau gauti smūgius ir juos sugerti, tačiau žengiant į kovas prieš T. Crawfordą ar Vergilą Ortizą, to jis sau nebegalėtų leisti.
„Dalis to, kad jis gauna smūgių, man patinka, nors to nenoriu. Elitiniai kovotojai negali gauti švarių smūgių taip, kaip jis gavo. Jis gavo kelis švarius smūgius nuo varžovo, kuris parodė, kad turi gerą smakrą, bet vis tiek – tai varžovas, prieš kurį dar galima leisti sau tai. Bet yra kovotojų, prieš kuriuos to daryti negalima – smūgis gali turėti visai kitą rezultatą.
Bet, nepaisant to, kodėl man tai patinka? Man patinka, kad jis eina į „virtuvę“, kad jis eina į pavojingą zoną. Kad rizikuoja, kad siekia ne tik mus patenkinti, bet ir save – įrodyti sau, kad gali eiti į priekį, kad gali rizikuoti, kad gali išeiti viršuje, net jei eina „medžioti“ nokauto. Man patinka toks nusiteikimas. Man patinka toks tikėjimas savimi.
Man nepatinka, kad jis gauna smūgių. Jis ir jo tėtis atlieka gerą darbą, bet jie turės tai pataisyti. Manau, kad dalis priežasčių, kodėl jis tai daro yra ta, kad jis nori rizikuoti. Bet taip pat – jis kartais neteisingai įvertina distanciją. Jis turi neįtikėtiną rankų ilgį, bet kartais meta smūgį iš per arti ir dažniausiai dešiniarankiu stovėsenoj – tai leidžia varžovui įvertinti atstumą, laiką ir jį pagauna, nes jis metė smūgį iš per trumpos distancijos. Tai reikia pataisyti. Tėtis turi atkreipti į tai dėmesį, kad jis nebūtų pagaunamas švariais smūgiais. Nesvarbu, jei kartais pataikoma, bet tu nenori būti pagaunamas švariai.
Kita priežastis – kartais jis per ilgai lieka toje pačioje vietoje, kad išmestu smūgį. Lieka šiek tiek per ilgai – ne vieną, o du smūgius, ir jį pagauna tarp pirmo ir antro. Jis turi geriau jausti – ar turi laiko vienam ar dviem smūgiams, o gal nė vienam? Gal reikėtų tiesiog priversti pramesti ir tada saugiai kontratakuoti.
Tai smulkūs dalykai, bet tai yra mokslas. Ir tai yra svarbu, kai žengi į kitą lygį.
Turi jis ir geras akis, jis tiksliai pataiko smūgius, mato, ką turi matyti, ir pataiko gražiai. Taip pat turi geras akis pamatyti, kai smūgis artėja. Man patinka, kaip jis „važiuoja“ su smūgiu. Vienas mano mėgstamiausių visų laikų kovotojų – Roberto Duranas – taip darydavo meistriškai. Jis irgi nuslysdavo nuo smūgių, bet jis ypač gerai sugėręs smūgį, nuleisdavo jo jėgą.
Matėme, kad J. Ennisas bandė tą patį. Ne taip gerai, kaip R. Duranas, bet tokia buvo mintis. Gal jam geriau būtų uždengti ranka, nerti į vidų ar panerti po smūgiu. Gal tokiose situacijose tai būtų veiksmingiau.
Galiausiai, kaip sakiau prieš kovą – jis per talentingas. Ir gerbėjai buvo teisūs: šitoje sporto šakoje egzistuoja lygiai. Ir šioje kovoje tai buvo aiškiai matyti. Čia buvo kitoks lygis – J. Ennisas buvo visiškai kitame lygyje nei E. Stanionis. Tiek pagal talentą, tiek pagal techniką, tiek pagal viską – psichologiškai, pasitikėjimu ir t.t.“, – kalbėjo T. Atlasas.
Bokso ekspertas pagyrė E. Stanionio parodytą kovingumą ir širdį, tačiau pripažino, kad lietuvis buvo pernelyg vienpusiškas. Jis taip pat įvardino tris sritis, į kurias sėkmingai koncentravosi J. Ennisas.
„Aš jaučiau, kad bus trys sritys, kuriose jis fokusuosis, nes nors J. Ennisas talentingesnis, jis taip pat ir universalesnis. E. Stanionis – vienpusiškas, neturėjo tiek talento, nors turėjo daug širdies, bet jis eina tik vienu būdu. O kai žinai, kad varžovas ateina vienu keliu, tu tam pasiruoši. Ir tai buvo matyti – buvo aišku, kad J. Ennisas buvo pasiruošęs tam vienpusiui bilietui, su kuriuo E. Stanionis bandė pasiekti pergalę.
Tas planas buvo ateiti tiesiai pro priekines duris ir būti agresyviam. Ir kai turi tokį vyruką, kuris tai daro, yra trys sritys, į kurias koncentruojiesi. Ir man padarė įspūdį, kad J. Ennisas laikėsi tų sričių.
Pirma – ieškai smūgio apačia, nes jis artėja, jis žemesnis už tave, jis šiek tiek palinksta į priekį – tas smūgis veiks. Ir jis suveikė. Gale jis tris kartus iš eilės jį paleido ir jį pribaigė.
Kita sritis – kūnas. E. Stanionis gerai dengiasi. Jis eina į priekį, užsideda „šalmą“, leidžia tau smūgiuoti į kūną. Kai jis dengiasi – jis šiek tiek sustingsta, tampa tarsi sunki bokso kriaušė. Tuo momentu gali smūgiuoti – jis tau atiduoda tą kūną. Ir manau, kad J. Ennisas padarė puikų darbą – tiesiog kaip Mickey Wardas – paskutiniame raunde, kai pirmiausia pataikė viršuje, o tada paleido kairįjį kablį į kepenis. Nuostabu. Tikrai gražu.
Ir trečias smūgis, kurio, neb uvo tiek daug, kiek galėjo būti – tai smūgis tarp rankų, per centrą, kai jį apakini. Kaip darydavo George'as Foremanas – apakindavo priešininką kairiuoju tiesiu smūgiu, o tada iš paskos ateidavo dešinys. Arba jei pereini į kairiarankio stovėseną – apakini dešiniuoju tiesio smūgiu, o iš paskos eina tiesus kairys. Mintis tokia – tu jį apakini vienu smūgiu ir tada iš karto dedi antrą. J. Ennisas darė vienas-du, bet nedarė taip, kad dešinys ateitų tiesiai iš paskos, nematytas, paslėptas už dūrio. Manau, čia dar buvo vietos tobulėjimui.
Bet žiūrėkit – jis padarė puikų darbą. Jis pademonstravo bokso pamoką. Sakai: „Nori pamatyti kovą iš vidaus? Štai. Nori iš išorės? Prašom. Nori pamatyti kontrataką? Spąstus? Kairiarankį? Dešiniarankį?“ Jis parodė viską. Tikrai – jis atliko gražų darbą“, – J. Ennisą gyrė T. Atlasas.
Analitikas kreipėsi į visus bokso trenerius, kurie treniruoja žemesnius kovotojus ir paprašė jų išmokyti atlikti tiesų smūgį.
„Manau, kad E. Stanionis sau nepadėjo – jo agresyvumas be „jabo“. Treneriai, prašau, kai turit žemesnį kovotoją – padarykit jam paslaugą ir išmokykit „jabą“. Neatsisakykit jo vien todėl, kad priešininkas aukštesnis. Jei Mike‘as Tysonas būtų taip galvojęs, jis nebūtų laimėjęs nė vienos kovos, nes jis buvo žemesnis už visus. Bet jis vis tiek pergudraudavo aukštesnius kovotojus savo „jabu“. Naudodavo jį, kad atvertų kelią jėgos smūgiams, kad atimtų iš varžovų galimybę boksuotis iš išorės. Jis juos stabilizuodavo.
Kai E. Stanionis naudojo „jabą“, galima buvo matyti, kad jis atrodė žymiai geriau. Bet mane vis dar erzina šiame sporte tai, kad kai turi žemesnį vyruką, atrodo, visi nusprendžia – „Kam čia tas „jabas“, ieškom smūgių.“ Ne! Būtent todėl, kad jis žemesnis – „jabas“ tampa dar svarbesnis. Kad jis nebūtų nustumtas į poziciją, kur beliks ieškoti tik vieno smūgio – jėgos smūgio.
Mažesnis vyrukas turi labiau naudoti „jabą“ nei aukštesnis. Nes aukštesnis vis tiek turi distancijos pranašumą, jei net nenaudoja „jabo“, vis tiek gali tave pasitikti kelyje. Jis turi pranašumą – gali tave pasiekti prieš tau jį paliečiant.
J. Ennisas padarė tai, ką turėjo padaryti. Padarė tai, ko mes iš jo norėjome. Padarė tai, ko jo žmonės iš jo tikėjosi. Jo vadybininkas Eddie Hearnas labai džiaugėsi – nes J. Ennisas parodė: „Taip, aš esu tas vyrukas. Tas, kurio jūs norite. Norite, kad būčiau tas kitas, tas didysis? Gerai – aš jums duosiu pasirodymą, po kurio išeidami iš arenos sakysite: „Taip, jis vis dar tas vyrukas“, – sakė T. Atlasas.
Karjerą T. Atlasas pradėjo dirbdamas kartu su legendiniu Cusu D'Amato, jis taip pat prisidėjo prie jaunojo Mike'o Tysono treniruočių, o vėliau tapo pagrindiniu pasaulio čempionų, tokių kaip Michaelas Mooreris, strategu. Būtent su M. Mooreriu 1994 m. pasiekė vieną ryškiausių savo pergalių, kai šis sensacingai įveikė Evanderį Holyfieldą ir tapo WBA sunkiasvorio čempionu. Jis taip pat treniravo tokius kovotojus kaip Timothy Bradley, Barry McGuiganą, Simoną Browną ar Donny Lalonde‘ą. Nuo 2010 m. T. Atlasas vis rečiau dirbo treneriu, o pastaruoju metu daugiausiai dėmesio skiria analizei, taip pat dirba ESPN komentatoriumi.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!