Klaipėdos „Žuvėdros“ sportinių šokių ansamblio vadovė Skaistutė Idzelevičienė džiaugiasi pasaulio čempionato sidabro medaliais, tačiau yra nusivylusi pirmenybių Maskvoje organizacija.
Klaipėdiečiai į namus sugrįžo pirmadienio vakarą ir sulaukė malonios staigmenos – Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimo telegramos, kurioje rašoma:
„Tai jau ne pirmasis Jūsų laimėjimas. Jūs garsinate Lietuvą pasaulyje, skindami pergales pasaulio čempionatuose jau daugelį metų. „Žuvėdros“ kolektyvas, pasižymintis tobula sportinio šokio raiška, svariai prisideda plėtojant šokio meną Lietuvoje ir toli už jos ribų. Linkiu Jums naujų išraiškingų kompozicijų, įkvepiančių sumanymų ir naujų pergalių, džiuginančių mūsų šokio meno gerbėjus“.
„Žuvėdros“ vadovė S. Idzelevičienė telegrama buvo maloniai nustebinta ir sakė, kad labai malonu gauti tokią telegramą iš pačios Prezidentės.
– Kaip vertinate ansamblio užimtą antrą vietą, – paklausėme S. Idzelevičienės
– Antra vieta – tai ne dešimta. Labai gražus medalis, gražios spalvos, labiau blizga už auksą. Dabar sidabras yra madingesnis už auksą. Kaip jau tapo įprasta, vokiečiai darė politiką ir... save nubaudė. Norėjo mus nuskriausti, o patys liko treti. Brėmeno „Gruen Gold Club“ ansambliui tai buvo netikėta, nes jų šokėjai galvojo apie pačius aukščiausius apdovanojimus. Vokiečiai darė viską, kad jie būtų pirmi, rusai antri, o mes treti. Tačiau juos už tuos „nešvarius“ darbelius Dievas nubaudė.
– Ar Tiumenės „Veros“ ansamblis iš tikrųjų buvo pats stipriausias čempionate?
– Tikrai ne. Jie patys pripažino, kad mes už juos esame geresni. Tačiau rusams nugalėti padėjo namų sienos. Tiktai vienas teisėjas jiems skyrė pirmą vietą, o penki – antras.
– O kokias vietas komandoms jūs paskirtumėte?
– Žinoma, sau – pirmą, rusams – antrą, o vokiečiams – trečią. Labai geras čempionų Tiumenės „Vera“ ansamblis, tačiau jis seniai šoka pagal tą pačią kompoziciją. Jų šokėjai geri, bet retkarčiais nutrūksta nuo kurso, nes jų programoje beveik 50 proc. disko šokio elementų.
– „Žuvėdra“ čempionate šoko gerai ar vis dėlto neišvengė klaidelių?
– Kas tos klaidelės? Nė vienos mūsų šokėjų nenugriuvo...
– Kaip vertinate teisėjų darbą?
– Juos renkamės ne mes. Kai kurių arbitrų apskritai akyse nebuvau mačiusi, jie nė karto nebuvo teisėjavę per tokio rango ansamblių čempionatus, o tiktai per individualius šokius. Mūsų čempionatai vyksta du kartus per metus (Europos ir pasaulio), teisėjai yra keičiami. Vokiečiai pasirenka savo teisėjus ir jų pavardžių nepraneša.
Anksčiau teisėjus žinodavome iš anksto, o dabar jų niekas neskelbia. Kai atvažiuojame į varžybas, tada juos ir pamatome. Žinome tiktai, koks bus teisėjas iš mūsų šalies.
– Pasaulio čempionatas Maskvoje buvo surengtas pirmą kartą, ar rusai pateisino didelį Tarptautinės sportinių šokių federacijos pasitikėjimą?
– Nepateisino. Jie čempionato taip gražiai nesurengė, kaip mes. Lietuvoje labai gražus būna iškilmingas varžybų atidarymas, visų komandų pristatymas – labai daug širdies atiduoda nuolatinis čempionatų direktorius Virginijus Visockas, Lietuvos sportinių šokių federacija.
Maskvoje per čempionatą buvo daug netvarkos. Tuo pačiu metu, tiktai skirtingose salėse, vyko du čempionatai: pasaulio ansamblių ir atviras Rusijos Lotynų Amerikos šokių čempionatas, kuriame rungtyniavo įvairių amžiaus grupių sportininkai. Kai pas mus būdavo pertrauka, vykdavo jų čempionatas ir atvirkščiai. Ir taip – visą dieną. Aplinka buvo tikrai prasta.
Maskviečiai nušovė du zuikius, bet visi pasigedome šventiškumo, iškilmingumo. Mūsų šokėjai kalbėjo, kad buvo neįdomu. Juos perspėjau ir pasakiau, kad mūsų tikslas – gražiai šokti, o nesidairyti, kas darosi aplinkui. Salė kažkuo priminė Š. Marčiulionio akademijos salę. Žiūrovų susirinko nedaug.
– Ar gerus viešbučius maskviečiai suteikė čempionate dalyvavusiems ansambliams?
– Labai toli gyvenome, iki salės tekdavo važiuoti gerą pusvalandį, kai tuo tarpu tame pačiame pastate, kur vyko konkursas, esančiame viešbutyje gyveno abi Rusijos, Vokietijos ir Austrijos komandos. Mes su visomis likusiomis komandomis buvome ignoruojami.
– Kaip rusų žiūrovai įvertino jūsų naują programą, paremtą vokiečių grupės „Scorpions“ melodijų motyvais?
– Jie sirgo tiktai už savus ansamblius ir šaukė „Vera, Vera!“. Vedantysis netgi jiems sufleravo, kad atsistokite, nes patys žiūrovai to nesugalvoja, kaip daro išprususi mūsų publika – geriausius ansamblius už įspūdingus pasirodymus mūsiškiai pagerbia stovėdami.
Mus labai palaikė visos kitos komandos, išskyrus austrus ir vokiečius, kurie dirba kartu, bei rusus. Mums plojo anglai, pirmą kartą čempionate dalyvavę mongolai ir patekę į pusfinalį, rumunai, olandai, lenkai. Jų šokėjai mums garsiai šaukė ir sakė, kad mes esame pirmi.
– Ar šis pasaulio čempionatas savo meistriškumu išsiskyrė iš anksčiau vykusių?
– Jeigu į finalą pateko po dvi Lietuvos, Vokietijos ir Rusijos komandas, tai būtų galima paklausti, o ką veikia kitų šalių ansambliai? Mūsų jaunimas užėmė penktą vietą, jis aukščiau ir negalėjo pakilti.
– Per pasaulio čempionatus šoka tiktai Europos ansambliai, o kur kitos pasaulio šalys?
– Yra susibūręs ansamblis viename iš Amerikos universitetų, tačiau jis priklauso kitai federacijai ir negali dalyvauti mūsų federacijos rengiamose varžybose. Yra ir Honkongo ansamblis. Į šiemetinį čempionatą nesuvažiavo nemažai komandų, nes buvo labai brangi kelionė. Neatvyko serbai, kurie visada neblogai pasirodo pusfinalyje, nebuvo nė vieno čekų ansamblio, manau, kad juos prispaudė finansinės bėdos. Ansamblį nėra lengva išlaikyti, taip pat ir „Žuvėdrą“.
Mes, tarkime, į Maskvą važiavome ne traukiniu ar skridome lėktuvu, ko niekada nėra buvę mūsų klubo istorijoje, – neturime pinigų. Vykome autobusu. Kelionėje į Maskvą teko nemažai kentėti – prie latvių sienos praradome 1 val. laiko, prie rusų sienos – 3,5 val. Beliko kelios valandos autobuse pamiegoti. Atvykome į Maskvą, kol apsigyvenome viešbutyje, vėl valandą praradome. Vakare repeticija baigėsi po devynių vakaro.
Toliau reikėjo analizuoti medžiagą, kaip pašokome per repeticiją. Naktį šokėjai tepėsi kūnus, gražinosi. O kėlėmės prieš septynias, papusryčiavome ir vykome į salę. Viską buvo labai sunku pakelti fiziškai.
– Kokios nuotaikos vyravo komandoje, kai grįžote į namus?
– Visokios. Visada sakau, kad negalima sau iš anksto pasirašyti vietos. Kaip ten bebūtų, bet jaunimas penktąja vieta turėjo džiaugtis. O vyresnieji buvo liūdni. Tą pastebėjau jau aikštėje, šokėjų akys rasojo. Jie atidavė daug jėgų ir buvo nusiteikę pakilti aukščiau.
– Kitąmet Europos čempionatas vyks Tiumenėje, o pasaulio – Vilniuje. Gal tikitės pakartosite dublį ir laimėti aukso medalius?
– Pirmiausiai į Tiumenę reikia nuvykti. Net baimė ima – autobusu į vieną pusę reikės važiuoti kokią savaitę laiko ir tiek pat grįžti namus. Tai – labai dideli pinigai, bet laikas parodys. Jau šešis kartus esame pasaulio čempionai. O, pasakykite, kiek krepšininkai per pasaulio čempionatus užima pirmų ar trečių vietų? Mes pasaulyje jau ne pirmus metus grojame pirmu smuiku. Ką, mes esme kitokie žmonės, nulipdyti iš kitokio molio? Mes džiaugiamės kiekviena aukšta ansamblio užimta vieta.
– Ar jūsų nekalbina kitų šalių ansambliai dirbti su jais?
– Anksčiau kalbino, o dabar ne.
Jolanta Mockevičienė
