Olimpines žaidynes Jevgenijus Šuklinas, kaip ir daugelis mūsų, pamatė televizoriaus ekrane. „Kažkas tarsi cinktelėjo galvoje. Pasakiau, kad noriu. Juokėsi tada iš manęs“, - prisimena irkluotojas.
Tačiau ryžtas, užsispyrimas ir jaunatviškas maksimalizmas visaginietį vedė svajonės link. Olimpinė svajonė atrodė pasiekiama ranka, kai J. Šuklinui buvo septyniolika. Pasaulio jaunių čempiono titulas leido drąsiai žvalgytis į kitais metais Atėnuose vyksiančias žaidynes.
Mokykloje susitaręs, kad praleis dvyliktos klasės kursą, jaunasis Jevgenijus visą savo laiką skyrė treniruotėms.
„Buvau labai geros sportinės formos“, - prisimena sportininkas.
Tačiau prieš paskutines olimpinės atrankos varžybas jis susirgo. Finaliniame plaukime Jevgenijui pritrūko jėgų, nuo kelialapį iškovojusio varžovo jis atsiliko vos vienu centimetru.
Buvo labai skaudu. Guodė vienintelė mintis: „Man tik septyniolika metų, viskas dar prieš akis“.
Po šio akibrokšto pasikeitė Jevgenijaus požiūris į sportą. „Jis tapo kur kas profesionalesnis. Jeigu anksčiau buvo tiesiog „darbas, darbas, darbas“, o „štangą“ kėliau kuo daugiau, tai dabar pradėjau domėtis fiziologija ir anatomija. Atrodo prieš pat Pekino olimpines žaidynes buvau labai geros sportinės formos“, - teigė J. Šuklinas.
„Karčioji Atėnų piliulė“ buvo nuryta ir suvirškinta, siena per keturis metus papuošta naujais medaliais, Jevgenijus didžiavosi Europos čempiono titulu tarp suaugusiųjų.
„Milanas - tai yra mano šansas“, - tada sau pasakė J. Šuklinas.
Jis laimėjo atrankos į olimpines žaidynes varžybas.
Džiaugsmas!
„Atplaukiau į krantą ir man pasakė, kad esu diskvalifikuojamas, nes plaukiau ne takelio viduriu“, - prisimena J. Šuklinas.
Taip tiesiog nusprendė teisėjas. Visą distanciją Jevgenijus pirmavo, jis niekam nesutrukdė, tačiau teisėjas iš Graikijos nusprendė, kad lietuvis pažeidė taisyklės. Kelialapį į olimpines žaidynes iškovojo antras distanciją įveikęs graikas. Sutapimas? Iš kišenės pavogtas kelialapis? J. Šuklinas tuo tikėti nenorėtų.
„Reikės dar keturis metus laukti kitos olimpiados? Kas čia darosi?“ - sukosi irkluotojo galvoje.
Vėl buvo labai sunku.
„Ne likimas? Gal savęs reikėtų kažkur kitur paieškoti? Dar keturi metai? O gal su Londono olimpinėmis bus tas pats?“ - pačiu sudėtingiausiu momentu J. Šuklino galvoje sukosi daugiau klausimų negu atsakymų.
Artimųjų bei draugų palaikymas – būtent tai padėjo sportininkui nurimti. „Žinai, sportas juk toks dalykas: tau visi padeda, tavimi didžiuojasi ir garbina, kol esi geras, kol esi čempionas, tačiau nors vieną kartą – op – paslysk ir viskas baigiasi, premijos nubraukiamos - lieki vienas, - kalbėjo J. Šuklinas.
Tai jis suprato nusprendęs vykti į Europos jaunimo čempionatą. Jam buvo pasakyta, kad nėra pinigų lėktuvo bilietui. Tačiau Jevgenijui padėjo juo tikintys žmonės.
Nuvažiavo. 1000 metrų distancijoje jis buvo trečias, o 500 metrų distancija tapo jo triumfo liudininkė. Joje jis aplenkė ukrainietį Jurijų Čebaną, kuris po mėnesio Pekino olimpinėse žaidynėse iškovos bronzos medalį.
Tas pats J. Čebanas po keturių metų Londono olimpinėse žaidynėse 200 metrų sprinte iškovos auksą, o lietuvis – sidabrą! „Taip mes su juo ir kariavome visą laiką, o šiais metais jis taip pat baigė savo sportininko karjerą“, - pasakodamas nusišypsojo J. Šuklinas.
Šį finalinį plaukimą puikiai prisimena ir ukrainietis. „Man plaukimai niekada nebuvo lengvi. Londono olimpinių žaidynių finalas – ne išimtis. Čia favoritais buvo Ivanas Štilis ir J. Šuklinas, - prisiminimais su tv3.lt dalinosi olimpinis čempionas J. Čebanas. – Olimpinis auksas? Tai yra kiekvieno sportininko svajonė, kurią pasiekęs pats negali patikėti. Tai yra sportininko gyvenimo prasmė, karjeros pikas. Kiekvieną dieną atletai aukoja savo sveikatą dėl olimpinio aukso“.
„Prieš Londono olimpines žinojau, kad niekam nesiruošiu atiduoti savo medalio. Dvylika metų plušau dėl jo. Tada sau pasakiau „Viskas, dabar niekam neleisiu iš savęs atimti šios galimybės“, - pasakojo J. Šuklinas.
Stiprus, greitas, užsispyręs, labai atviras ir charizmatiškas – tokiais žodžiais savo buvusį konkurentą prisimena J. Čebanas. „Jis didelis kaip kalnas. Kiekvieną kartą savo pasirodymu varžybose jis įskiepydavo baimę savo varžovams, kurie prarasdavo pasitikėjimą savimi. – šypsojosi ukrainietis. – Manau, kad olimpinėse žaidynėse turi dalyvauti tokie kovotojai kaip Jevgenijus. Tikėjausi Rio žaidynėse sulaukti kovos su juo, labai apmaudu, kad jis nepateko į žaidynes“.
J. Čebanas Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse, kuriose J. Šuklinas nedalyvavo, iškovojo antrą savo olimpinį aukso medalį.
Šių metų pradžioje kanojininkas paskelbė apie savo sportinės karjeros pabaigą.
– Jevgenijau, kodėl būtent dabar?
– Seniai buvau nusprendęs, kad sportuosiu iki trisdešimties. Žinojau, kad paskutinė mano stotelė bus Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės. Tačiau jose nesudalyvavau. Žinoma, dar virė noras savo karjeroje padėti gražesnį tašką. Buvo minčių, kad turėčiau dar tęsti karjerą, tačiau pasikeitė kanojos irklavimo programa – nebus 200 metrų sprinto rungties. Tokijo olimpinėse žaidynėse liks tik 1000 metrų distancija. Tikrai nebandysiu. Vienintelė viltis buvo 500 metrų dvivietės kanojos rungtis. Ši distancija man pačiam būtų labai įdomi. Bandėme šią distanciją su jaunuoju visaginiečiu Vadimu Korobovu, mums tikrai gerai gaunasi. Treniravomės kartą per savaitę, mūsų greitis buvo labai geras. Bet išgirdome, kad ir šios distancijos nebus olimpinėse žaidynėse.
Visada galima sugrįžti, jei situacija pasikeis. Tačiau manau, kad man jau užteks, dvidešimt metų be menkiausių pertraukų buvau sporte, nebuvo nė vieno sezono, skirto poilsiui. Visą laiką atsiduodavau sportui maksimaliai. Organizmas jau prašosi kiek ramesnio ritmo. Tokia jau ta mūsų sporto šaka: jei nori rodyti gerus rezultatus, privalai sportuoti užsienyje. Tris savaites per mėnesį praleisdavau užsienyje, penkias dienas pabūdavau namuose ir vėl išvažiuodavau į stovyklą. Paskutinius dešimt metų buvo sudėtinga.
Suprantu, kad 1000 metrų distancijoje gal ir galėčiau kovoti dėl vietos finale pasaulio čempionate. Patirties, sveikatos ir ištvermės turiu, bet manęs nedomina kova dėl finalo. Jei negaliu kovoti dėl medalių – neapsimoka. Štai 500 metrų distancija – ir pačiam dar būtų įdomu porą metų pairkluoti. Norėčiau. Bet dabar dėl nieko nepergyvenu. Reiškiasi, viskas taip ir turėjo būti.
– Tavo veide matau šypseną, tačiau šis sprendimas nebuvo lengvas?
– Žinai, kai esi jau pervargęs nuo sporto gali drąsiai sakyti „Viskas – užteks“. Buvau jau susigyvenęs su šia mintimi, bet užteko šiek tiek pailsėti ir kiekvieną kartą „Facebook'e“ pamatęs sportininkų keliamas nuotraukas iš stovyklų susimąstydavau „Kaip gerai dabar būtų nuvažiuoti į stovyklą padirbėti“. Gal pasiduočiau šioms mintims, jei man trūktų veiklos, kurios man tikrai užtenka. Nėra taip, kad sėdėčiau ir raudočiau dėl susiklosčiusios situacijos, dėl sunkaus sprendimo baigti sportininko karjerą. Aš džiaugiuosi savo karjeros rezultatais. Visai neseniai visus medalius susižiūrėjau, pusę jų jau buvau ir pats pamiršęs. Manau, kad man užtenka. Juk yra sakoma, kad viskam yra savo laikas.
– Kokį vaidmenį apsisprendime atliko Rio olimpinių žaidynių faktorius?
– Jei būčiau nuvažiavęs į Rio ir ten pasipuošęs aukso medaliu – viskas būtų iškart baigta. O dabar jaučiu šiokį tokį kartėlį, kad olimpinio aukso taip ir neiškovojau. Norėtųsi. Bet 1000 metrų distancijoje tikrai to nesugebėčiau padaryti. Labai realiai vertinu savo jėgas. Manęs daugelis klausia, kodėl traukiuosi, nes mano rezultatai vis dar galioja, gaunu gerą algą, šių metų pradžioje pasirašęs sutartį su Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu galėjau „patempti“ ir džiaugtis ta gera alga, daugelis sportininkų taip „pratempia“ kelis metus. Man pinigai yra nubraukti. Man jų nereikia. Pats suprantu, kad vienam davus, gali pritrūkti kitam. Todėl geriau bus, jei tuos pinigus valstybė skirs jaunimui.
– Ar vis dar pameni, kaip jauteisi prieš Londono olimpines žaidynes?
– Kiekvieną dieną pergyvenau, atsikeldavau, pajausdavau, kad gerklę skaudena ir išsigąsdavau, nejaugi vėl susirgsiu. Nervinausi iki pat paskutinio, finalinio plaukimo Londone. O jame buvau ramus, nes žinojau, kad galiu daug. Aš visada pergyvendavau dėl savo sveikatos, nes ji gali viską sugadinti. Pergyventi dėl jos pradėdavau nuo pirmųjų stovyklų. Jeigu susergi po pirmosios stovyklos, reiškiasi, po ligos tu sugrįžti į pradinį tašką... Jeigu ne toliau.
– Tai primena milžiną molinėmis kojomis...
– Ši baimė tampa paranoja: automobilyje išjungi kondicionierių, viską darai atsargiai. Štai paskutinis mano sezonas – maniškė imuninė sistema buvo kiek subyrėjusi. Nes su labai aukšta temperatūra sportavau, dvi stovyklas buvau jau atidirbęs, buvo gaila visų investuotų savo jėgų. Galvojau, kad vis vien verta irkluoti, sportuoti. Taip ir pasportavau (juokiasi).
– Kur protas būna išėjęs pasivaikščioti, kai krečia 40-ies laipsnių temperatūra, o tu sportuoji?
– Kažkur būna (juokiasi). Tikrai labai neprotingai pasielgiau. Tačiau tada buvau „ant bangos“ po geriausių sportininkų apdovanojimų. Jaučiau įkvėpimą ir, atrodo, negalėjau sau leisti visų nuvilti. Rezultatai juk gerėjo... Žinai, kaip būna: „Ai, viskas normaliai, pasveiksiu“. Gal viskas būtų buvę geriau, jei savaitę būčiau sau leidęs pailsėti. Vėliau per tris mėnesius buvau apsirgęs net dvylika kartų. Visai neseniai pasidariau tyrimus, man buvo pasakyta, kad mano imuninei sistemai reikia gerų penkių metų atsigavimui. Čia ir vitaminai nepadeda. Šiek tiek sugadinau sveikatą (juokiasi). Bet pats esu kaltas.
– Ar buvo nors viena diena, kai gailėjaisi prasidėjęs su sportu?
– Ne. Niekada.
– Bet būtumei ramiai sau gyvenęs, baigęs mokyklą išvažiavęs į Vilnių, Kauną, Klaipėdą...
– Tai aš nieko ir nepraleidau... Baigiau universitetą.
– Bet būtumei savęs nekankinęs...
– Manau, kad ramus gyvenimas man būtų buvusi didžiausia bausme. Man nuolat reikia iššūkių, tobulėjimo. Negaliu sėdėti ramiai netgi restoranų versle. Tiesiog negaliu investuoti, sėdėti ir žiūrėti. Nuolat važinėjame su kolegomis į seminarus, paskaitas, mokomės, semiamės patirties. Privalau tobulėti. Man dabar įdomu ir versle ir „politikoje“. Turius savo verslą, esu Visagino miesto tarybos narys, studijuoju, skaitau įstatymus. Man nepatinka nieko nedaryti, turėti statusą ir tuo džiaugtis. Taip nemoku. Ramus gyvenimas, apie kurį visi taip svajoja? Negalėtų būti blogiau. Nuolat turiu kažką veikti. Todėl drąsiai galiu pasakyti, kad nesigailiu nė viena savo minute praleista sporte. Jis man labai daug davė.
– Skaitai mano mintis? Norėjau klausti, ko išmokė sportas?
– Jis užgrūdina charakterį. Žinai, būna, kad ateina jaunas sportininkas, atrodo, dar labai mažai įdėjęs pastangų, bet demonstruoja puikius rezultatus. Kartais net pyktis imdavo – kodėl? Juk aš dešimt metų atidaviau sportui, bet tiek nepasiekiau. Tačiau netrukus pastebi, kad jo rezultatai greitai ir pradingsta, kažkas nutinka, jį visi pamiršta. O tu toliau dirbti, lieji prakaitą ir savo tikrai pasieki. Nėra sportininko, kuris pasaulio ar olimpiniu čempionu tapo be didelių pastangų.
– O nuospaudų ant rankų nepasiilgai?
– Tai aš ir dabar irkluoju treniruokliuose, dirbu „štanginėje“. Beveik kiekvieną vakarą sportuoju. Sporto salė tapo vieta, kur galiu atsipalaiduoti...
– Ką reiškia dabar dirbti salėje, žinant, kad tai darai dėl savęs, o ne dėl... Tokijo olimpinių žaidynių?
– Dabar ateinu ir jaučiu malonumą. Anksčiau mano kūnas turėdavo atlaikyti keturias treniruotes per dieną. Raumenis skaudėdavo žvėriškai, bet žinojau, kad privalau treniruotis ir pamiršti skausmą. O dabar, jeigu skauda, pakeiti pratimą, padarai ir su gera nuotaika grįžti namo. To negalėjau sau leisti dvidešimt metų. Nėra žodžių „Man skauda“, „Negaliu“, „Nenoriu“, kai esi profesionalas. Atsikeldavau ryte, pagalvodavau, kaip viską skauda ir eidavau sportuoti...
– Kaip manai, po kiek laiko ateis noras sugrįžti?
– Aš nebijau, kad mano gyvenimas pasikeis... Esu įpratęs save įsprausti į terminus. Žinojau, kad sporte būsiu iki trisdešimties. Buvau susikoncentravęs pasiekti maksimumą. Politika – ši ir dar viena kadencija. Viskas. Pasaulis keičiasi, todėl ir mano gyvenimas turi nuolat keistis. Nepamirškime, kad į sportą veržiasi jauni žmonės... Politikoje ir versle irgi turi žmonės keistis...
– Neatsakei į klausimą...
– Žinai, nors ir dabar (juokiasi). Aš stebiu, kas vyksta. Mačiau, kad rinktinė stovyklauja. Žinoma, norėčiau pairkluoti. Jau pasiilgau ir griežto sportinio režimo. Bet dabar turiu kitus tikslus ir džiaugiuosi už savo sporto draugus. Jeigu labai norėsiu, nusipirksiu bilietus, nuskrisiu ir savaitę pairkluosiu su savo draugais ir tas noras greit vėl praeis. Negaliu pasakyti, kad mano „stop“ yra labai griežtas. Gal kitais metais kažkas pasikeis. Gal dar vienam sezonui sugrįžčiau. Kodėl gi ne? Savijauta ir sportinė forma yra gera. Jeigu „nenuimtos“ distancijos, tikrai porą metų dar būčiau pasportavęs.
– Kuo dar gali nustebinti J. Šuklinas? Atrodo, jau viską išbandei.
– Įdomiausia yra tai, kad aš vis pasirenku stereotipais apipintas sritis: politikai – vagys, sportininkai - buki, verslininkai – nesąžiningi... Visos šios sritys nuolat yra kritikuojamos. Neapsimoka kovoti su stereotipais. Neverta. Aš pats pažįstu daug protingų sportininkų, sąžiningų verslininkų ir nevagiančių politikų. Kuo nustebinsiu aš? Nežinau, aš užsiimu tuo, kas man įdomu. Kas man bus įdomu rytoj? Nežinau. Bet gal dar nustebinti galėčiau...Dabar rašau biografinę knygą, nes noriu savo patirtį perduoti kitiems, noriu visiems pasakyti, kad niekada negalima pasiduoti. Sporte savo pasiekia atletai, kurie nuoširdžiai dirba. Ta pati taisyklė, manau, galioja ir verslui, ir politikai.
– Dabar daugiau dėmesio skirsi politikai?
– Aš to nenoriu vadinti politika, nes tiesiog myliu savo miestą, kuris man yra labai svarbus. Noriu, kad žmonės čia gyventų ir negalvotų išvažiuoti. Mano tėvai ir draugai gyvena čia. Todėl noriu pasistengti, kad jiems net nekiltų mintis išvykti. Noriu nuveikti kažką gero, noriu, kad miestas atsigautų, žmonės sugrįžtų. Tai – ne politika, tai – noras padaryti gerą. Žinoma, politikavimo čia neišvengiu, nes ne visi supranta, kad gero noriu dėl paties miesto ir žmonių. Visi tik ir ieško, kur yra mano asmeninė nauda... Kai žmonės tik kalba tik tam, kad pakalbėtų – tai man yra politika, o tai, ką darau aš, niekada negalėčiau pavadinti politikavimu. Seimas? Ne, tikrai ne. Man ten yra neįdomu. Esu sportininkas, esu pratęs, kad atidavęs daug laiko juodam darbui po kiek laiko pamatai rezultatus. Dabartinėje veikloje tai pavyksta ne visada. Gali nervintis, gaišti savo laiką, tačiau nebūtinai rezultatas bus pastebimas. Versle kiek paprasčiau – čia kaip sporte. Čia viską atiduodi ir anksčiau ar vėliau pasieki rezultatą, matai perspektyvas.
– Kaip sekasi verslauti. Manau ne vieną kartą sulaukei kritikos, kad verslo imiesi tokiame mažame miestelyje...
– Bet kuris verslo analitikas pasakytų, kad tai yra visiška nesąmonė. Investuoti mažame mieste į restoranų verslą? Bet kuris pirštu prie smilkinio pasukiotų. Tačiau jei norime čia gyventi, žiūrime į viską kitaip, nes darome sau. Mes neskaičiuojame, per kiek metų atsipirks ši investicija. Pinigus uždirbau sportuodamas, investavau juos į naują vietą savo mieste. Man tai suteikia gerų emocijų. Kavinėse susitinkame su draugais, todėl naują vietą pavadinome „Rendez Vous“, nes čia yra pasimatymų, susitikimų vieta. Dabar turime piceriją ir „Rendez Vous“, turime dar naujų planų, bet apie juos papasakosiu, jei viskas pavyks.
Jevgenijaus Šuklino pasiekimai
Olimpinės žaidynės: sidabras (Londonas, 2012)
Pasaulio čempionatas: bronza (2006, 2007, 2009, 2014)
Europos čempionatas: auksas (2007, 2010, 2013), sidabras (2009), bronza (2009, 2006, 2009, 2012)
Universiada: auksas (2013x2)
