201 cm ūgio ir 120 kilogramų svorio Karolis šiais metais buvo išrinktas geriausiu Lietuvos regbininku. 27-erių Prancūzijos USBPA komandoje žaidžiantis lietuvis šį titulą pelnė antrą kartą. Grumtynių antros linijos žaidėjas geriausiu buvo išrinktas ir prieš du metus – 2015-aisiais.
„Nuo pat vaikystės domėjausi sportu, visur dalyvaudavau ir visada norėdavau laimėti, eidavau iki galo, nes norėdavau pasiekti pergalę... Manau, tai paveldėjau iš tėčio“, - prisipažino šiaulietis, legendinio regbio žaidėjo Algirdo Navicko-Bebro sūnus.
Kartu su tėčiu Karolis į regbio treniruotes ir rungtynes keliaudavo nuo penkerių. „Bet tuomet buvau tik stebėtojas, - nusišypso K. Navickas. – Žinoma, tėtis kartais mane patreniruodavo, bet tuomet regbis man nebuvo labai įdomus. Tačiau tėtis niekada manęs ir nevertė. Kiek vėliau aš pats pasirinkau regbį. Būtent jis manyje išugdė sportinį charakterį. O vaikystė? Regbis man buvo atrakcija, vaikiškas žaidimas“.
„Trenerio skambutis“
„Rimtai regbiu susidomėjau būdamas penkiolikos, - prisipažino K. Navickas. – Prieš tai spėjau persirgti futbolo, bokso, lengvosios atletikos, imtynių virusais. Nuo septynių metų mano didžiausia svajone buvo futbolas“.
Karoliui puikiai sekėsi futbolo aikštėje – su bendraamžiais vaikinais jis tapo Lietuvos bei Pabaltijo čempionu.
Tačiau Šiaulių „Vairo“ klubo treneris Sigitas Kukulskis nesnaudė – sportišką ir užsispyrusį vaikiną kviesdavo žaisti regbį tik sužinojęs apie jo laisvą savaitgalį. Dar tvirtesnį tašką apsisprendžiant dėl sporto šakos padėjo pirmosios Karolio regbio rungtynės Plungėje.
Jeigu iki tol Šiauliai turėjo „Bebrą“, tai dabar turėjo „Bebrą“ ir „Bebriuką“.
Išgirdęs klausimą apie savo pravardę, K. Navickas nusišypso: „Paveldėjau iš tėčio ne tik norą laimėti, bet ir pravardę. Tėvuką regbininkai visada vadindavo „Bebru“, o man prilipo „Bebriukas“. Tačiau bendraamžiai draugai mane vadina tiesiog „Bebru“.
Į regbį numojęs ranka Karolis buvo tik vieną kartą: tik sulaukęs pilnametystės vaikinas nusprendė laimės ieškoti Anglijoje. „Tačiau trenerio S. Kukulskio dėka grįžau į regbį“, - nusišypso sportininkas.
Treneris paskambino ir pasiūlė važiuoti į Rusijos čempionų klubų atranką. Tokio pasiūlymo Karolis negalėjo atsisakyti.
„Du Karoliai“
„Rusija, Pietų Afrikos Respublika, Anglija, Prancūzija – mano kelias regbio pasaulyje buvo ilgas ir sunkus... Ir nuotykių netrūkdavo, - nusijuokia K. Navickas. – Kiekvienoje regbio stotelėje teko adaptuotis, ne tik prie žmonių, bet ir prie žaidimo braižo bei kalbos. Tik neklausk, kaip man sekėsi su prancūzų kalba... Tik neklausk. Prancūzijoje tai buvo sunkiausia...“
Tačiau greitai Karolis išsidavė: sunkiausi yra kalbėti apie save.
„Regbis yra mano gyvenimo dalis, be kurios neįsivaizduoju savęs. Ir čia turėčiau pripažinti, kad gyvenime tikrai egzistuoja du Karoliai, - nusišypsojo regbininkas. – Regbio aikštėje esu kovotojas, prieš varžybas susikaupęs ir nusiteikęs kovingai ir jau nieko nebematantis - tik aikštelę ir komandos draugus, o gyvenime aš draugiškas, daug bendraujantis ir visiškai nekonfliktiškas bei mėgstantis draugų kompanijas Karolis, sekantis man patinkančias sporto šakas ir palaikantis tautiečius“.
Iki šiol K. Navickas dievina Vokietijos futbolo rinktinę ir Miuncheno „Bayern“, mylimiausias jo žaidėjas visada buvo Jurgenas Klinsmanas.
„Krepšinis? Taip, Kauno „Žalgiris“ – mano komanda, - tvirtai tarė dvimetrinis regbininkas. – Visai neseniai ir pačiam teko žaisti krepšinį. Komandoje buvau vidurio puolėjas. Bet turiu pripažinti, kad esu geresnis žiūrovas negu žaidėjas“.
„Kaip tėtis“
Apie trenerio karjerą svajojantis K. Navickas teigė, kad geras regbio žaidėjas turi pasižymėti savo kovingu charakteriu, užsispyrimu, noru, jėga ir stipria psichologija. „Žinoma, dar reikia ir šiek tiek talento, - nusijuokė Karolis. - Koks būsiu treneris? Siekiantis iš savo mokinių išspausti maksimumą ir jiems perteikti viską, ką pats suprantu... Manau, darysiu viską, kad mano žaidėjai pasiektų kuo daugiau savo karjerose“.
Skųstis savo karjera K. Navickas nedrįsta. „Svarbiausia, kad esu sveikas ir nėra didelių traumų, - džiaugėsi K. Navickas. - Gal būdamas jaunas ir priėmiau kelis skubotus sprendimus, bet dėl nieko nesigailiu – iš klaidų yra mokomasi. Kai pradėjau profesionalo karjera man trūko tėvynainio, kuris daugiau žinotų apie pasaulinę regbio virtuvę. Visada pavydėjau gruzinams. Mačiau, kaip jie vienas kitam padeda, rūpinasi jaunesniais žaidėjais, nes tarp jų buvo daug pasiekusių ir žinančių apie sunkią žaidėjų pradžią. Man neretai tekdavo pačiam spręsti sudėtingus klausimus. Dabar jaunimui, manau, būtų lengviau, turime profesionalių žaidėjų Lietuvoje. Ir ne vieną“.
Paklaustas, ar tikri vyrai verkia, K. Navickas nė kiek nesudvejojęs kerta: „Žinoma, tai yra natūralu“.
Lietuvio karjeroje buvo ir džiaugsmo ir liūdesio ašarų, tačiau geriausiai jis prisimena dieną, kai teko regbį žaisti kartu su tėčiu... Vienoje komandoje.
„Jis regbyje man buvo pavyzdys ir labai džiaugiuosi, kad Airijoje man dar pavyko su juo pažaisti kartu. Buvau labai laimingas, - atvirai kalbėjo Karolis. – Manau, kad jis man įskiepijo norą aikštėje kovoti iki paskutinės minutės ir atiduoti visą save... Visada norėjau būti toks geras kovotojas aikštėje kaip mano tėtis. Tik įsivaizduok, visą gyvenimą juo žaviesi, svajoji būti juo aikštėje ir, štai, sėdi kartu su juo vienoje rūbinėje ir daliniesi susikaupimo varžyboms atmosfera. Tai yra fantastiškas jausmas“.
